Vigilijus Jukna. Nacionalinis susitarimas dėl žemės ūkio – būtinas

Žemės ūkis sukuria 3,5 proc. BVP – tai dvigubai daugiau negu ES vidurkis, o kartu su maisto pramone ir miškininkyste šiame sektoriuje dirba 11 proc. darbuotojų. Tačiau turėdami tokius rodiklius, kurie iš esmės lemia, kad žemės ūkis yra svarbesnis negu pramonė, nesugebame susitarti dėl bendros ir svarbiausia ilgalaikės žemės ūkio vizijos, šiuo metu sprendimai vėluoja, o tvartai ir kaimai tuštėja. Todėl jau dabar būtina imtis priemonių ir siekti bendro, nacionalinio susitarimo dėl žemės ūkio ateities.

Jau tapo įprasta, kad pasikeitus politinei kadencijai vėl ir vėl keičiasi žemės ūkio kryptys, o žemdirbių atstovai turi įrodyti kiekvieną kartą iš naujo, kad jie siekia vienodų tikslų kaip ir valstybės institucijos. Bet kiekviena atėjusi politinė vadovybė teigia žinanti, ko dabar labiausiai reikia žemės ūkiui. Tik rezultatai liūdina – žemės ūkis traukiasi: kaimuose mažėja karvių, mažėja kiaulių augintojų, paukštininkystės ir kiaušinių sektoriai yra ant išnykimo ribos. Tad kodėl toks svarbus Lietuvos ekonomikai sektorius paliekamas paraštėse? Juk kalbama apie vieną pagrindinių mūsų visų poreikių patenkinimą – apsirūpinimą maistu.

Be abejo, nei šiandien nei rytoj maisto nepritruks. Tačiau, jeigu nebus priimti ilgalaikiai strateginiai sprendimai, negalime tikėtis ir proveržio, o be jo trypčiosime vietoje, keisime galvas Žemės ūkio ministerijoje, tačiau žemdirbystė trauksis. O tuomet teks pirkti maistą iš kitų valstybių.

Lietuvos žemės ūkis gali išmaitinti penkis kartus daugiau žmonių, negu jų yra mūsų valstybėje. Galime ir turime pagaminti tiek maisto, kad jo užtektų ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoms juk turime 123 tūkst. ūkių. Tačiau nesugebėdami susitarti judame priešinga kryptimi. Reikėtų nustoti bausti ūkininkus už menkiausius pažeidimus, mažinti įtampą, juk nuo to, kad bus uždėtos sankcijos žemdirbiams, neturėsime nei daugiau ūkių, nei stipresnio žemės ūkio. Nuolat norima kontroliuoti, bet pamirštama, kad reikia ir padėti.

Šiuo metu dėl padidėjusių trąšų ir energijos išteklių kainų, trūkinėjant pristatymo grandinėms pasaulinėje maisto sistemoje patiriama krizė. Skaičiuojama, kad vien šiemet apie 20 tūkst. ūkių Lietuvoje patirs nemažus nuostolius dėl itin išaugusių trąšų ir kuro kainų. Žaliavų kainos veikia grūdų, pašarų ir maisto kainas. Kyla mėsos ir pieno gamybos savikaina ir tai turi įtakos galutinėms produktų kainoms.

Daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė skaičiuoja, kad elektros kaina padidėjo 6 kartus, degalai – apie 40 proc., trąšos – iki 20 kartų, mediniai konteineriai – du kartus, plastiko, kartono pakuotės – 20-40 proc., darbo jėga – 10-15 proc. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) prognozuoja, kad pasaulinės maisto ir pašarų kainos, palyginti su dabartinėmis gali ūgtelti 8-22 procentais. Ir tai yra preliminarūs skaičiavimai.

O ar kas nors yra daroma, kad kainos būtų amortizuotos, o ūkininkai nebankrutuotų? Daugelis valstybių pradėjo vertikalią kainų priežiūrą, pavyzdžiui, Čekija, Vengrija, Prancūzija. Stebima kokios yra proporcijos maisto tiekimo grandinėje, kokie maržų skirtumai, kiek už savo produkciją gauna ūkininkas ir kiek sumoka galutinis vartotojas. Lietuvoje kol kas viskas paliekama likimo valiai.

Štai Rumunija ir Vengrija skatinamos auginti pašarus, Ispanija, Belgija ir Danija orientuotos į kiaulininkystę ir esą galinčios aprūpinti ne tik savo rinką, bet ir kitų valstybių. Tad kodėl kitos valstybės gali, o Lietuvos kiaulininkystės sektorius ant išnykimo ribos?

Esu įsitikinęs, kad mums būtina siekti bendro, ilgalaikio nacionalinio susitarimo dėl žemės ūkio, kurį pasirašytų visus parlamentinės partijos ir kurio būtų laikomasi nepaisant politinio ciklo. Todėl Darbo partija artimiausiu metu kvies politinių partijų lyderius į Nacionalinio partijų susitarimo dėl žemės ūkio darbo grupę. Sprendimai skirti paremti žemės ūkį privalo būti priimami nedelsiant. Tik taip galima tikėtis, kad ūkininkai ir ministrai supras vieni kitus ir nereikės spėlioti kokia gi kryptis taps svarbiausia ateinančius 4 metus. Ar augalininkystė, ar gyvulininkystė, o gal bus imamasi revoliucijų ir svarbiausiomis taps aplinkosauginės priemonės? Nacionalinis susitarimas leistų išskirti bendras kryptis ir užtikrintų kompromisinius sprendimus, kurie būtų priimtini visoms pusėms.

Pats blogiausias sprendimas – tai nuleidžiami reikalavimai iš viršaus, kai sprendimai priimami kabinete, o praktikoje jie gali būti netgi kenksmingi. Kodėl, pavyzdžiui, Nyderlandams, galima naudoti apie 4 kg augalų apsaugos veikliosios medžiagos 1 hektarui ir jiems planuojamas sumažinimas apie 40 proc., o Lietuva naudoja 1 kg ir jai planuojamas 83 proc. sumažinimas? Kodėl Lietuva turi uoliai vykdyti reikalavimus, o mūsų derlius nukentėti, tuo tarpu kitoms valstybėms daromos nuolaidos. Beje, Lietuvoje žemės ūkio našumas yra apie 300 proc mažesnis, nei kitose ES šalyse, jeigu kitur iš hektaro uždirbama daugiau nei 2000 eurų, tai Lietuvoje tik apie 700 eurų.

Todėl būtina vienytis ir kalbėti vienu balsu tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje, siekti, kad Lietuvos žemės ūkiui būtų priimami palankūs sprendimai visuose lygmenyse, o biurokratiniai reikalavimai netaptų kliuviniais laukuose.