Pastarosiomis dienomis itin daug dėmesio skiriama mokamiems – nemokamiems testams. Anot valdančiųjų, per didelė prabanga valstybei finansuoti nemokamą testavimą, tad mokesčių mokėtojai turėtų mokėti iš savo kišenės. Balsavimas dėl mokamo testavimo ir Prezidento „veto“ pavirto į galių demonstravimą. Valdantieji demonstruoja savo jėgą, Prezidentas ieško sprendimų, kurie neskaldys ir taip susipriešinusios visuomenės. Ir visame šiame triukšme, akivaizdu, kad buvo pamiršta, jog kovojame su virusu, kuris atima žmonių gyvybes.
Niekas nekelia klausimo, ar skiepai reikalingi. Tai savaime aišku, vakcinacija – tai galimybė apsisaugoti nuo sunkių komplikacijų pasigavus virusą. Tačiau kaip ir kiekvienoje visuomenėje, taip ir Lietuvoje turime abejojančių ir nepasitikinčių. Ir Lietuva nėra vienintelė tokia valstybė pasaulyje.
Stebina noras per prievartą visus priversti skiepytis ir atimti kitas priemones. Galbūt nemokamas testavimas – tai papildoma našta valstybės biudžetui. Bet pastaruoju metu, susidūrus su įvairiomis krizėmis, tokių naštų turime ne vieną. Tuo tarpu testai – tai profilaktinė priemonė, kuri suteikia galimybę pasitikrinti, ar žmogus nėra užsikrėtęs, ir užkertanti kelią tolesniam viruso plitimui. Covid-19 molekulinis PGR tyrimas vienam asmeniui valstybei kainuoja 20-30 eurų, skaičiuojant tik medžiagų savikainą. Ar valstybei tai – tokia didelė suma? Kai kalbama apie žmonių sveikatą? Be abejo, testas neapsaugo nuo komplikacijų ir sudėtingų pasekmių, ir gydymo ligoninėje, tačiau tai –kontrolinė priemonė. Pagaliau žmogus, mokantis mokesčius, tikrai už juos sumokėjo. Priėmę sprendimą dėl mokamo testavimo, valdantieji galbūt padidins skiepijimo procentą. Tačiau tik galbūt. O dėl ko esu beveik įsitikinęs: žymiai labiau išaugs sukčiavimas. Juk žmonės tikrai ieškos būdų, kaip nemokėti savo pinigų už testus, kuriuos jiems primetė valdantieji, ypač, kai pajamos ir taip yra nedidelės. Vadinasi, virusas plis ir toliau, tik jau neturėsime kontrolės mechanizmo.
Ką turime šiandien? Priimti sprendimai netestuoti pasiskiepijusių žmonių po kontakto su užsikrėtusiu asmeniu, o jeigu mokyklinukas užsikrėtė koronavirusu, jo tėvai gali eiti į darbą, nes paskiepyti. Skiepas tapo savotišku leidimu daryti, ką nori, nors pandemija niekur nedingo, o pasiskiepiję žmonės taip pat gali susirgti ir platinti virusą. Kaip gi užsikrėtimų skaičius turėtų mažėti, jeigu nėra jokios kontrolės tiems, kurie turėjo sąlytį su sirgusiu asmeniu?
Šiuo metu Lietuvoje yra pilnai paskiepytų 58,6 proc. – tai daugiau nei 1,7 mln. žmonių, pirmąją vakcinos doze paskiepyti daugiau nei 65 proc. – tai daugiau nei 1,8 mln. žmonių. Taigi, testavimą rinktųsi mažiau nei 35 proc. žmonių, kadangi dalis turi imunitetą. Ir būtent iš to trečdalio visuomenės valdantieji nori atimti galimybę testuotis. Juk šie žmonės taip pat, kaip ir visi kiti, saugosi ir nori išvengti viruso plitimo. Dalis iš jų saugosi netgi labiau, nes be Galimybių paso jie niekur negali eiti ir dalyvauti susibūrimuose. Tuo tarpu žmonės, turintys Galimybių pasą, kuris suskaldė visuomenę, bet akivaizdžios naudos pandemijos valdyme nedavė, neretai elgiasi žymiai laisviau. Juk jie paskiepyti, vadinasi, nėra jokios atsakomybės už viruso platinimą, o juk platina ir jie. Valdantieji pažadėjo, kad skiepas – tai galimybė grįžti į normalų gyvenimą, suabsoliutino vakciną ir pateikė ją kaip sprendimą visoms problemoms. Bet akivaizdu, kad taip nėra, ir būtina ieškoti kitokių sprendimų ir ne tik skatinančių vakcinuotis, bet kartu reikalingi sprendimai visoje medicinos sistemoje.
Su Covid-19 gyvename jau antrus metus. Gydytojai yra pavargę, sistema perkrauta, o žmonės negauna paslaugų. Aišku, lengviausia yra apkaltinti tuos, kurie nesiskiepija, atseit jie užima kitų žmonių vietas. Tačiau ar valstybė daro nors minimalias investicijas tam, kad turėtume daugiau gydytojų, daugiau ligoninių?
Anot Europos Komisijos ataskaitos apie Lietuvos sveikatos sistemą, Lietuvoje daugiau žmonių miršta nuo ligų, kurias įmanoma išgydyti, negu kitose ES šalyse. O kiek mes skiriame lėšų sveikatos sistemai? 6,5 proc. BVP, kai ES vidurkis 9,8 proc. Esame penkti nuo galo. Ir kaip teigiama ataskaitoje, Lietuvoje 2/3 sveikatos paslaugų finansuoja valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų, o 1/3 apmoka patys ligoniai t.y. tie patys mokesčių mokėtojai. Pagal 2017 m. duomenis, Lietuvoje gyvenimo vidurkis siekė 75,8 metų, o ES beveik 81 (80,9).
Mūsų šalyje žemiau skurdo ribos gyvena apie 600 tūkst. žmonių. O kai kalbame apie specialistų trūkumą, girdime, kad bus finansuojama mažiau rezidentūros krepšelių, o atlyginimų kėlimas kiekvieną kartą virsta savotišku mūšio lauku. Tad kada pradėsime gerinti sveikatos paslaugų prieinamumą?
Tarp Prezidento veto ir Seimo balsavimų laiko mažoka. O kur dar visa ambicijų paletė, kurios valdantieji niekaip nepaleidžia ir vadovaujasi šūkiu, kas ne su mumis, tas prieš mus. Laiko lieka tik sostų karams ir (ne)mokamų testų galvosūkiams.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.