Baltarusiškos trąšos tapo bene pirmuoju svarbesniu atsakomybės išbandymu valdantiesiems. Kai reikėjo pasiruošti sankcijoms dėl trąšų iš Baltarusijos, o nepavykus to padaryti, nes traukinai ir toliau važiavo, ilgai muistęsi susisiekimo ir užsienio reikalų ministrai padėjo atsistatydinimo pareiškimus. Akimirkai pasirodė, kad iš tikrųjų valdantieji bent šį pažadą dėl atsakomybės prisiėmimo išpildys. Tačiau Premjerė, sukūrusi tikrą dramą su siaubo filmo elementais, tą kartą nusprendė, kad užteks Lietuvos geležinkelio vadovo atsakomybės, o ne ministrų. Paaiškėjo, kad tai pavaldžios įstaigos dirba blogai, o ne ministrai, kurie formuoja politiką. Ministrai gi padėkojo už pasitikėjimą ir pažadėjo dirbti toliau valstybės labui, tarsi nieko ir neįvyko.
Atskira istorija su Taivano atstovybės atidarymu. Valdantieji užsispyrė, kad Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, kurios sėkmingai su Taivanu bendradarbiauja, turi būti Taivano, o ne Taipėjaus atstovybė. Kaip tarė, taip ir padarė. Bet kai Kinija nusprendė neįleisti lietuviškos produkcijos, o verslas po ilgų metų darbo ir investicijų liko prie suskilusios geldos, valdantieji nubėgo pas Europos Komisiją, mat skriaudžia mus, padėkite, gelbėkite. Paaiškėjo, kad valdantieji puikiai kalba apie vertybinę politiką, bet kai reikia susidurti su pasekmėmis, drąsa išgaruoja kaip pernykštis sniegas. Ir vėl kaltos aplinkybės, o apie atsakomybės prisiėmimą net kalbos nebuvo. Beje, po pastarųjų susisiekimo viceministrės vojažų į Taivaną, kai Kinija pareiškė nutrauksianti bendradarbiavimą su Lietuva susisiekimo srityje, Susisiekimo ministerija sugebėjo tik išspausti lakonišką apgailestavimą dėl Kinijos veiksmų. O kas beliko, kai yra tik noras pasirodyti, o planams ir rimtesnėms strategijoms išmonės nepakanka. O gal, viso labo, reikėjo gerų pareigų Ministrės Pirmininkės patarėjui, kuris dabar vadovaus Lietuvos atstovybei Taivane?
Ne ką geriau Lietuva pasirodė ir Kaliningrado tranzito istorijoje. Šiuo itin įtemptu laikotarpiu valdantieji nusprendė imtis improvizacijų, o kai paaiškėjo, kad improvizacijoms nepritaria Europos Komisija, tuomet sankcijų įgyvendinimas tapo karšta bulve tarp Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministerijų, galų gale buvo prisiminta ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, kuri turėjo pasisakyti apie mokėjimus už tranzitą. Toks vadovėlinis atsakomybės perdavimas, galima sakyti. Iš pradžių garsiai pakalbama, o kai paaiškėja, kad net elementarių išaiškinimų nesugebama pritaikyti, tuomet lengviausia pasislėpti už pareigūnų nugarų. Juk jie įstatymus ir įsakymus moka skaityti. Ir vėl pavaldi įstaiga turi ieškoti sprendimų ten, kur formuojama politika, nes valdantieji ir vėl nesugebėjo suvaldyti situacijos. Atsakomybės prisiėmimas? Kokia dar atsakomybė?
Ir, aišku, paskutinės naujienos – tai valdančiųjų elektros šokas gyventojams. Kainos kyla nevaldomai, rinkos liberalizavimas patyrė fiasko, nežinia, kas laukia rudenį ir žiemą – toks, galima sakyti, pakratymas 220 vol. Energetikos ministras, kaip jau įprasta šiai Vyriausybei, taip pat savo atsakomybės nemato, kalba apie visuomeninį tiekimą, apie taisyklių griežtinimą, įstatymų pataisas. Trumpai tariant, įprasta retorika. O kurgi, ministre, buvote anksčiau. Kodėl taip akylai nestebėjote institucijų darbo, kaip beveik šantažavote gyventojus. Tai kas dabar kaltas, kad III-iąjį liberalizavimo etapą reikia atidėti: gyventojai ar su savo užduotimis nesusitvarkiusios tarnybos? Ar reikėjo viso šio chaoso, iš kurio dabar dar sudėtingiau išbristi? Beje, apie energetinę krizę kalbama nuo kovo pabaigos, ar kas matė Energetikos ministerijos planą, kaip reikės suvaldyti šią situaciją. 6 mėnesių ministrui nepakako pagalvoti, jis tik dabar ruošiasi kažką tirti ir aiškintis.
Visame šiame kontekste pasimiršo ir sveikatos apsaugos ministro covid-19 valdymas, kai sprendimai keisdavosi kasdien, pažadų buvo daugiau nei kas galėjo suskaičiuoti, o garsiojo 130 punktų plano Lietuva taip ir nepamatė. Dabar tampa aišku, kad nei tuomet, nei dabar sveikatos apsaugos ministro atsakomybės taip pat niekas neįžvelgs.
Akivaizdu, kad asmeninis atsakomybės prisiėmimas valdantiesiems – tiesiog neįmanoma užduotis, labai jau gaila, matyt, išeiti iš ministerijų anksčiau laiko, juk planas – tai 4 metai, o dar net vidurio distancija neįveikta.
Beje, anot gyventojų apklausos, net 72 proc. mano, kad situacija Lietuvoje tik blogėja ir tik 8 proc. gyvena optimistinėmis nuotaikomis, tad gerovės valstybės ilgai laukus, teks dar palaukti, o ir valdantiesiems taip bus žymiai patogiau sunkmetį išgyventi.