Vigilijus Jukna. Valstybės žlugdymo reformos – įgyvendintos?

Prieš ketverius metus, kai konservatoriai perėmė valdžią šalyje, labai daug buvo kalbama apie reformas, apie tai, kaip jie viską sutvarkys, pertvarkys ir sudėlios. Po ketverių metų beveik visuose sektoriuose žagsima nuo padarytų „profesionalių reformų“.

Tuos veiksmus, kurių jie ėmėsi, net reformomis pavadinti sudėtinga: uždaryti, sugriauti, prarasti gerus specialistus, palikti vaikus be vadovėlių, o regionuose – žmonėms apsunkinti susisiekimą ir sumažinti paslaugų prieinamumą. Tokius veiksmus netgi galima būtų pavadinti kenkimu valstybei. Jokiu būdu ne reformomis.

Kelmės rajone mirė naujagimis, nes du kartus kviesta greitoji pagalba atvyko tik po 35 minučių! Kodėl taip ilgai? Nes artimiausia padėti galėjusi brigada tuo metu buvo gana toli. Po visų optimizavimų, centralizavimų ir didžiųjų sveikatos „reformų“ nesugebama padėti ir apsaugoti nei vaikų, nei tėvų, jau nekalbant apie kitus poreikius.

Ar didysis reformatorius, buvęs sveikatos apsaugos ministras, prisiims atsakomybę už tai, kad bejėgis žmogus neišgyveno? Juk sistemingai buvo mažinami ir uždaromi skyriai ligoninėse ir vis kalbama apie tai, kaip pagerės paslaugų kokybė. Keistai suprantamas tas pagerėjimas. Kaip žmonės regionuose gali jaustis saugūs, kai į juos žiūrima kaip į eskperimentinius triušius, o elementari pagalba nėra užtikrinama?

Nepamirškime, kad Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai džiaugsis privačiu medicinos draudimu. Tai išvados akivaizdžios: sistema yra tiek nustekenta, kad jos kūrėjai net negali ja pasinaudoti, kadangi patys sugriovė – tai ir bėga pas privačius gydytojus į privačias klinikas. O ką daryti tiems, kurie negali gauti tokio privataus draudimo už valstybės pinigus? Kur jiems kreiptis pagalbos ar laukti jos ištisus mėnesius? Bet, kaip sakoma, sotus alkano neužjaučia, tai kodėl valdininkams ar tuo labiau ministrams turėtų rūpėti eiliniai poliklinikų ir ligoninių lankytojai?

Vegetuojantis švietimas? Po itin sudėtingų švietimo mokslo ir sporto ministrų paieškų tai tapo akivaizdu. Politiniai žaidimai dėl kurių aukojama švietimo kokybė, o taip pat ir vaikų ateitis, negrįžtamai naikina sistemą. Pedagogų ir jų asistentų trūksta tiesiog katastrofiškai. Antai praėjusių mokslo metų vienuoliktokai ir šių metų dvyliktokai dvejus metus nemato biologijos vadovėlio, nes jo niekas neišleido, trūksta chemijos vadovėlių, aštuntokai matematikos taip pat mokosi be vadovėlių. Skelbiama, kad šiemet ir vėl vėluos nauji istorijos vadovėliai. Ir po tokių viražų kažkas dar stebisi egzaminų rezultatais?

Programos atnaujinamos, tačiau nei metodikomis mokytojams, nei vadovėliais nesugebama pasirūpinti. Juk atnaujinta programa tai ne pakeista programa.

Matyt, taip galvoja valdinininkai, užkraudami mokytojams vis didesnę naštą. Ir šie metai netaps išimtimi. Nuo šių metų rugsėjo prasideda įtraukusis ugdymas – vaikai mokysis kartu su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Pati įstatymo pataisa nėra naujiena ar kažkas netikėto, natūralu, kad vaikams reikia integruotis. Vis tik jeigu norima tolerancijos ir teigiamo požiūrio, kodėl – kaip visada – vežimas pastatomas prieš arklį? Kur metodinė pagalba mokytojams, kur mokytojų padėjėjai, galintys iš tikrųjų padėti vaikui, kai jam to reikės? Juk vienas mokytojas, turėdamas dirbti su visa klase, negali tapti tuo pat metu dar ir spec. pedagogu, psichologu ir prižiūrėtoju viename. O jeigu tikimės devyndarbių klasėse, tai susitaikykime ir su tuo, kad vaikų nebus kam mokyti, nes po tokių „reformų“ ir „reformatorių“ švietimo sistema sunkiai atsistos ant kojų, o mokytojo, kaip prestižinės profesijos, tikslas nutolo šviesmečiais.

Beje, ar žinojote, kad Susisiekimo ministerijos darbuotojai į komandiruotes galės skristi verslo klase? Taip, privilegijos yra būtinos visur ir visada, be jų valstybės aparatas kažkoks netobulas. Ir kol valdininkai galės rinktis tarp ekonominės ir verslo klasės, traukinių keleiviams uždaromos visos bilietų pardavimo kasos.

Aišku, jų yra viso labo 12, bet ir jų neliks, nes viską galima nusipirkti bilietomatuose mokant kortele. Jaunimui tai nesudarys jokių problemų, jie šio pokyčio net nepastebės, tačiau kodėl šioje valstybėje negalvojama apie vyresnius žmones? Ar valdžioje esantiems atrodo, kad sens tik kiti, o ne jie?

Vyšnia ant torto yra užsienio reikalų ministro pirkinys – vila Graikijoje. Užuot atsakęs į klausimus, jis nusprendžia paatostogauti. Įdomu, ką tokio skubaus turėjo padaryti ministras, kad nutarė savaitę pailsėti? Ir tokį žmogų konservatorių partija primygtinai perša kaip savo geriausią kandidatą į Europos Komisiją? Kyla natūralus klausimas, ar viskas gerai su šia partija ir jos nariais? Ar noras įsiteikti klanui yra toks svarbus, kad visos kitos vertybės netenka prasmės?

Kuo labiau artėja rinkimai, tuo labiau panašu į tai, kad valdantieji atidarė politinį turgų, kad galėtų sau išpešti kuo daugiau naudos, pasirūpinti savo ir prijaučiančių dvaro patarnautojų karjeromis, o esmininės sritys paliekamos su krūva problemų kažkam kitam. Kaip sakoma, po manęs nors ir tvanas. Jų priimti sprendimai, o dabar jau ir matomi tų sprendimų rezultatai, vėl ir vėl parodo, kad apie žmones – visus Lietuvos piliečius – galvojama mažiausiai.