Viktoras Fiodorovas. Seimo rudens sesijos darbų programoje yra viskas, tik ne tai, ko laukia Lietuvos žmonės

Lietuva šią Seimo rudens sesiją pradeda su didele infliacija ir 10-tą kartą pakeltomis paskolų palūkanų normomis. Tai reiškia, kad gyventojai rudenį pasitinka su dar didesnėmis išlaidomis. Tačiau kaip tai rūpi tiems, kurie gali kažką keisti, kuriais žmonės lyg ir pasitikėjo per rinkimus?

Ne. Kol žmonių išlaidos didėja, o piniginės plonėja, Seimo valdantieji ir Vyriausybė ramiai sau konkuruoja, kas pasiūlys didesnę nesąmonę. Rudenį pasitinkame su valdančiųjų pasiūlymais kelti mokesčius, toliau laužome ietis dėl civilinės sąjungos įstatymo ir kažkodėl esame verčiami dalyvauti nesąmones socialiniuose tinkluose rašančio Žemaitaičio „reikaluose“. Tuo tarpu tai, kas išties svarbu, lieka valdančiųjų dėmesio užribyje.

Visi kiti prioritetiniai rudens sesijos klausimai, tokie kaip socialinės atskirties mažinimas, Nacionalinio švietimo susitarimo įgyvendinimas, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos skatinimas, valstybės reformos tąsa – yra tik žodžiai, kurie nevirsta į tiems sektoriams ir, žinoma, žmonėms, naudingus darbus.

Aš suprantu, kad daugeliui valdančiųjų gretose esančių politikų Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas būtų didžiausias ne tik šios sesijos, bet ir visos kadencijos laimėjimas, juolab, kad čia į pagalbą jį priimti siūlosi socialdemokratai ir jų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, tačiau pedagogai streikuoja ir piketuoja ne dėl to. Ne dėl šio prieštaringai vertinamo įstatymo projekto žmonės skursta.

Nacionalinio švietimo susitarimas neįgyvendinamas. Mokyklų reforma ir neaiški bei netvirta naujojo ministro pozicija, ypač rajono mokyklų atžvilgiu, nesuteikia jokių vilčių mokytojams – jie jau streikuoja. Negalime palaikyti ir nepalaikysime tokios valdančiųjų pozicijos.

Ne tik pedagogai nebetenka kantrybės. Keista vidaus reikalų ministrės laikysena dėl valstybės reformos ir ypač statutinių darbuotojų, kurių netenkina ministerijos siūlomi pakeitimai, suerzino ir juos – piketas numatomas šią savaitę. Nepalaikome tokio vangaus požiūrio į vienus svarbiausių mūsų valstybės tarnautojų ir mes – Darbo partija.

Negalime palaikyti ir siūlomo mokesčių kėlimo. Ypač mokesčių, susijusių su individualios veiklos ir nekilnojamojo turto apmokestinimu. Vadinamajai mokesčių reformai Darbo partijos frakcija jau užregistravo nemažai pasiūlymų, kuriems, tikiuosi, Seimas pritars. Žinoma, jei prioritetą skirs žmonėms, kaip ir turėtų būti.

Valdantieji sako, kad mažins socialinę atskirtį, tačiau sesijos darbų programoje lieka nesprendžiamas diskriminacinis daugeliui žmonių klausimas dėl kaupiamos pensijos pensijų fonduose išmokėjimo. Ar valdantieji išgirs varu į pensijos fondus suvarytų gyventojų norus?

Su nerimu laukiame Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymo. Jau 2023 metais finansavimas šiai programai buvo sumažintas per pusę. O dabar dar gali būti įvesti kriterijai, kurie daugeliui jaunų šeimų apribos galimybę įsigyti savo pirmąjį būstą. Ar valdantieji nusprendė galutinai sužlugdyti žmonių norą oriai gyventi?

Vyriausybės programoje labai skambiai parašyta; „Nė vieno žmogaus visuomenės užribyje“. Tačiau žvelgiant į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą socialinę politiką, akivaizdu, kad kažkas ten mėgsta juokus.

Akivaizdu ir tai, kad vadinamoji ligoninių reforma stringa ir šiai problemai darbų programoje vietos beveik nepalikta. Na, bet vietos yra visoms kitoms jau minėtoms nesąmonėms.

Pasigedome ir dėmesio keliams. Konkrečių pažadų dėl jų būklės gerinimo, kartais net reanimavimo, komitetuose neišgirdome. Seimas šiais metais jau kėlė kuro akcizus bei kelių mokesčius. Vadinasi, vien tik iš šio pakėlimo biudžetas pasipildys apie 150 mln. eurų. Premjerė prašo finansavimo šaltinio pasiūlymų – štai jis. Mūsų frakcija reikalaus tinkamo dėmesio ir konkrečių darbų, kad kelių būklė gerėtų. Jau daugelį metų keliams skiriamo finansavimo katastrofiškai nepakanka.

Aš sutinku, kad dalis turtingųjų konservatorių rinkėjų, kurie dažniausiai gyvena didmiesčiuose, gali laukti, kaip ir laukė iki šiol, kažkada galbūt mažėsiančių kainų, mažėsiančių palūkanų, sparčiau didėsiančių atlyginimų. Jie gali sau leisti laukti – ir tuo džiaugiuosi. Tačiau didžioji dalis gyventojų sau to negali leisti. Jie nekantriai laukia sprendimų, kurių šiandien iš Seimo pasigenda. Sprendimų, o ne moralizavimo ir dar vieno akmens prie kojos.