Viktoras Pranckietis. Žemės ūkio rūmams – galimybė pradėti veikti taip, kad prisijungti norėtų visi

Prieš tris dešimtmečius atkurtų Žemės ūkio rūmų idėja buvo atstovauti visiems Lietuvos žemdirbiams, perdirbėjams, prekiautojams ir „ne pelno siekiančioms žemdirbių organizacijoms“. Deja, dabartinėje Žemės ūkio rūmų veikloje šis siekis neįgyvendinamas.

Išlieka neaiški Žemės ūkio rūmų narystės sistema, savo veiklos finansavimo modelis, taip pat ir organizacijos struktūrinis funkcionalumas. Seimo Kaimo reikalų komitetas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kad iki šių metų lapkričio 1 d. būtų parengtas naujos redakcijos Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas, o Žemės ūkio rūmai taptų išties visų žemdirbių interesus atstovaujančia organizacija.

Šiuo metu Žemės ūkio rūmų veikloje matau keletą pagrindinių problemų. Pirmiausia, vieningos narystės organizacijoje sistemos nebuvimas. Žemės ūkio rūmai vienija net 42 organizacijas, tačiau jos yra labai nedidelės ir silpnos, o kai kurios dar ir dubliuoja viena kitos funkcijas. Turint tokius Žemės ūkio rūmų „pamatus“, neįmanoma užtikrinti organizacijos finansinių pajėgumų, o kartu ir veiklos savarankiškumo.

Ydinga ir pati Žemės ūkio rūmų organizacijos struktūra. Žemės ūkio rūmai, kaip skėtinė Lietuvos organizacija, turėtų jungti respublikines organizacijas, tačiau šiuo metu rūmų nariais yra ir mažų administracinių vienetų atstovai, pavyzdžiui, „X“ rajono kaimo bendruomenių sąjunga, „X“ miesto bitininkų draugija, „X“ rajono vietos veiklos grupė.

Be to, Žemės ūkio rūmų nariais yra ir devynios rajoninio statuso žemdirbių asociacijos, o administracijai priklauso 25 darbuotojai įvairiuose rajonuose. Kai kurių asociacijų vadovai taip pat yra ir Žemės ūkio rūmų darbuotojai. Tokiu būdu organizacijos veikla tampa uždara, o rūmų narių ir rūmų administracijos veiklos persipynimas kelia abejonių dėl veiklos objektyvumo.

Šiuo metu nėra veikiančio organizacijos veiklos finansavimo iš Rūmų narių modelio, todėl neretai girdimi kaltinimai dėl „valdiško“ finansavimo. Buvo siūlytas finansavimo modelis, susietas su išmokomis už žemės ūkio gamybą – 1 Eur nuo hektaro, tačiau toks modelis buvo apskųstas teismui ir nebuvo įteisintas. Tačiau, pavyzdžiui, sėkmingai veikiantys Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ar Odontologų rūmai patys užsitikrina finansavimą ir su ištiesta ranka neprašo paramos iš valstybės.

Daugelį metų rūmų veiklos finansavimo problema nėra išspręsta, o Žemės ūkio rūmų veiklą reglamentuojantis, jau 24-erius metus veikiantis įstatymas nė karto nebuvo tobulintas. Be kita ko, jame įtvirtinta ir daug neįgyvendinamų normų.

Pavyzdžiui, įstatyme numatyta, kad Žemės ūkio rūmai „siūlo ir dalyvauja nustatant žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotas, kainas, subsidijas, vadovauja kooperacijos plėtrai žemės ūkyje, plėtoja žemės ūkio ir maisto eksportą, sėklininkystę ir veislininkystę, rūpinasi žemės ūkio produktų kokybe ir jų sertifikavimu“. Realybėje visos šios veiklos sritys neveikia.

Nors jau praėjo lygiai 30 metų nuo Žemės ūkio rūmų atkūrimo, organizacija vis dar prisidengia specialiu įstatymu ir metai iš metų tiesiogiai ar netiesiogiai gaunamu finansavimu iš valstybės biudžeto.

Esu įsitikinęs, kad agro sektoriaus subjektai turi burtis į stiprias, dideles šakines organizacijas – skėtinės organizacijos Žemės ūkio rūmų potencialias nares. Pastarosios, susijungusios į Žemės ūkio rūmus, turėtų didesnį kaimo bendruomenės palaikymą ir pasitikėjimą, užsitikrintų savo veiklos finansavimą, o kartu ir veiklos savarankiškumą.

Laikas Žemės ūkio rūmų įstatymą padaryti veikiančiu taip, kad žemdirbiai norėtų būti šios organizacijos dalimi, o ne bėgti iš jos. Džiaugiuosi, kad Žemės ūkio rūmų vadovybė dėl minėto įstatymo jau pakvietė diskusijai Seimo Kaimo reikalų komitetą.