Ir šiaip šis straipsnis – tai atsakymas į žmonių komentarus, kurie išreiškė savo nuomonę ar net nepasitenkinimą dėl kai kurių mano teiginių. Tikrai nuoširdžiai ačiū visiems, kad reiškiatės, nes padedate man suvokti, kad turiu rašyti straipsnius taip, kad visi suprastų vienodai.
Pradėsim nuo gerbiamo prof. Povilo Gylio straipsnio, nes jis labai norėjo, kad aš būtinai atsakyčiau į jo komentarą dėl mano straipsnio „V. Uspaskich: Ar norės normalus žmogus atvažiuoti investuoti čia ir ar sutiks būti vadinamas „svolačiumi“?“ Aišku, profesorius dar labiau išplėtė leksikono bazę, apibūdinant Lietuvos verslininkus.
Ištrauka iš Povilo Gylio straipsnio „Kaip civilizuoti laukinį kapitalizmą?“: „Mūsų kapitalistai yra šykštūs ir moka savo darbuotojams neproporcingai mažai.. <...> „Kokia darbo jėgos kaina yra normalaus, ekonomiškai pagrįsto dydžio? – „Kad jis galėtų prasimaitinti, apsirengti, apmokėti įvairias – šildymo, vandens, telefoninio ryšio, kompiuterines ir kitokias – sąskaitas, kad turėtų lėšų vaikų išlaikymui (vaikai šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis brangesni finansine to žodžio prasme), bent minimalioms pramogoms ir t. t.“ <...> Nupirkti vaikams kompiuterį, nueiti į kino, dramos teatrą, į sporto renginį ir t. t. <...> Įvedus darbuotojų išgyvenimo sąnaudų sąvoką – tai galima vadinti ir realia darbo jėgos verte – atsiranda galimybės tą vertę lyginti su darbo užmokesčiu pinigais. <...> Jei nešvaistantys savo lėšų darbuotojai negali iš savo piniginio darbo užmokesčio padengti šių savo ir šeimos išlaikymo sąnaudų, jo gaunamas atlygis už darbą nėra adekvatus. Jis nepadengia normalių darbuotojo ir jo šeimos išgyvenimo sąnaudų. Arba kitaip – darbo jėgos kaina neatitinka jos vertės.“
Nuo kada, ir iš kokio vadovėlio prof. ištraukė, kad darbuotojo darbo kainos vertė priklauso nuo jo poreikių tenkinimo, o ne nuo jo įdėtų pastangų ir padarytų darbų?
Kaip sakoma: „Še tau, boba, Devintinės!“, atvažiavome! Ir visame tekste tik paviršutiniškai užsiminta, kad darbuotojo atliekamo darbo rezultatas irgi yra svarbus. Nė žodžio apie tai, kokiomis sąlygomis dirba Lietuvos verslas, kokias rizikas patiria verslininkai arba bent jau apie tai, kaip reikia gerinti verslo aplinką, nes nuo to priklauso ir darbuotojo atlyginimas.
Pagal profesorių, svarbu ne tai, kiek uždirba darbuotojas, o tai, kad užtektų patenkinti visus jo poreikius. Autorius negaili epitetų man ir tokiems kaip aš: „Viktoras Uspaskich yra tipiškas laukinio, necivilizuoto kapitalizmo atstovas“ nes nemoka tiek kiek nori darbuotojas.
Toliau porino profesorius: „Mūsų buržuazija, aklai siekdama maksimalios privačios naudos ir nepaisydama nacionalinio masto viešųjų poreikių tiesiog prašosi gal kiek ir gruboko įvertinimo – jie elgiasi kaip mikrogudročiai ir, tuo pat metu, kaip makroidiotai.“ Aišku, panašių perliukų jo tekste yra daugiau.
Štai kur šuo pakastas. Štai kodėl pas mus Lietuvoje dešimtys tūkstančių yra laisvų darbo vietų, tačiau vis tiek šalyje apie 7 proc. bedarbystės. Nes tokie profesoriai mokina savo studentus eiti į darbo rinką neuždirbinėti, o prašyti, kad duotų tiek, kiek jam reikia, o uždirbti – tai antraeilis dalykas. Ir šis profesorius ruošiasi kartu su Puteikiu keliauti į Seimą!
Visus tokius profesorius reikia kuo greičiau išleisti į pensiją. Mes jau gyvenome tokioje valstybėje – Sovietų Sąjungoje, kurios šūkis buvo „Kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybes“. Rezultatas visiems žinomas.
P. Gylys vis skundžiasi, kad verslas labai mažai dalinasi su darbuotojais. Tad siūlau vienos mano įmonės pagrindu panagrinėti, kaip yra iš tikrųjų. Pagal bankų vertinimą, lyginant su tos pačios srities įmonėmis, šį įmonė mūsų rinkoje vertinama geriausiai iš visų (pagal pelną, inovacijas ir vidutinį atlyginimą, kuris pagal VMI duomenis sudaro 1 418 eurų, ir patenka tarp 30 įmonių Lietuvoje pagal didžiausiai mokamas algas).
Pateikiu tikrus skaičius pagal balansą, kurie yra suapvalinti lengvesniam suvokimui. Apyvarta – 120 mln. eurų. Grynas pelnas – 5 mln. arba 4 proc. Dirba 980 žmonių.
Neskaičiuojant PVM, kuris jau nukeliavo į valstybės biudžetą, įmonė bendrai per metus uždirba 24 mln. eurų. Iš jų 2 mln. – pelno mokesčiams, amortizacijai. Pelnas – 5 mln. 17 mln. eurų skirta atlyginimų fondui, tai yra 77 proc. (arba 3,4 karto daugiau darbuotojams, nei savininkams). ir tik 23 proc. – turėtų eiti savininkams. Bet!
Per 25 metus dividendai įmonės savininkams buvo išmokėti tik 2 kartus, tai yra tik už 2 metus, ir tai nepilna apimtimi. Tai yra, visas per 23 metus pelnas buvo nukreiptas ne į savininkų kišenę, o į tą pačią įmonę, į darbo vietų sąlygų gerinimą, į įmonės technologinį modernizavimą, nes atsilikti nuo technologinio progreso, kuris vyksta pasaulyje vis didesniu greičiu, negalima – iš karto gresia bankrotas.
Už šitas reinvesticijas vėl sumokam valstybei mokesčius (nors, pavyzdžiui, Estijoje reinvesticijos neapmokestinamos). Tad paskaičiavus santykinai, kiek per visus 25 metus skirta atlyginimo fondui darbuotojams ir kiek gavo savininkai, 97 proc. – darbuotojams ir 3 proc. – savininkams.
Tad klausimas jums, gerbiamas prof. Povilai Gyli, kokius pinigus jūs dar norit atimti iš verslininkų ir padalinti? Tuos likusius 3 proc.? Ar tuos pinigus, kurie reinvestuojami į įmonę, kad ji būtų pajėgi konkuruoti rinkoje ir neužsilenktų?
O dar yra kita medalio pusė. Kai verslininkas pradeda verslą ir eina į banką, jis užstatinėja visą savo turtą, savo idėjas, rizikuoja absoliučiai viskuo. Investuoja visą savo laiką, sveikatą, nervus, šeima nemato savo tėvo. Ir praktika rodo, kad nemažai įmonių bankrutavo, žmonės prarado viską, taip pat jų šeimos, vaikai. O čia dar tokie apsišaukėliai profesoriai, politikai svieto lygintojai dezinformuoja visuomenę, kursto nesantaiką tarp visuomenės ir verslininkų.
Ar darbuotojas rizikuoja kuo nors, kai įmonė bankrutuoja? Ne!
Ar darbuotojui išmokamas atlyginimas, kai bankrutuoja įmonė? Taip – iš rezervo, į kurį perveda pinigus ta pati įmonė.
Ar valdininkai, politikai ir visi kiti, kurie naudojasi šitos įmonės sumokėtais mokesčiais, rizikuoja kuo nors? Ne!
Ar verslininkui kompensuojamas bankroto atveju jo praradimas? Ne!
Tad klausimas – ar turi teisę savininkas paimti tuos 3 proc. iš 100 proc. visų uždirbtų pinigų? Taip!
Kaip ir minėjau, viena geriausiai vertinamų įmonių Lietuvoje pelną turi tik 4 proc., kiti dar mažiau. Bet koks finansinis rinkos bangavimas, dauguma su tokiu pelnu įmonių užsilenkia, nes tie 4 proc. pelno, nesukuria jokių rezervų, kad galima būtų mažinti produkcijos kainą krizės metu, arba kai šoktelėjo žaliavos kaina po 20–40 proc. nėra jokių galimybių sušvelninti įmonės finansinę įtampą.
Tad jūs, profesoriau, norite ir šitą atimti ir padalyti. Jūs ir tokie kaip jūs, kaip Puteikis, Sysas, Binkevičius ir t. t. pagrindiniai diversantai šitos valstybės. Neturėdami jokio supratimo apie verslą, rinkos dėsnius porinot žmonėms nesamones, dezinformuojat juos, tuo labai stipriai apsunkinot jų gyvenimą ir visos valstybės.
O užsienyje, į kurį jūs apeliuojate, politikai sukuria sąlygas verslui, kuris uždirba 10–15 proc.. dėl kurio gali didinti ir atlyginimus, ir lengviau laviruotis krizės metu.
Todėl čia jau ne klausimas, o pasiūlymas – vyti tokius profesorius kuo toliau iš universitetų ir iš politikos, nes murkdysis Lietuvėlė su tokiais veikėjais tol, kol galutinai nebankrutuos.
Kol Seimas ir Vyriausybė nebus išvalyti nuo tokių politikų, kurie visiškai nesiorientuoja nei rinkoje, nei ekonomikoje, nei verslo procesuose, tol ir toliau bus skurdinami žmonės, o valstybė skandinama skolose, kabinant šitą naštą ateities kartai. Štai kas yra „svolačiai“, idiotai, parazitai ir daug kitų epitetų, kuriuos galim čia pavartoti.
Dabar kai kurie komentatoriai arba neskaitydami viso straipsnio, arba nesuprasdami kas yra parašyta, pradeda man priekaištauti. Paminėsiu kelių tokių komentatorių vardus: Jurijus, Richardas, Alvyra. Nerašysiu jų pavardžių, jie patys save atpažins.
Kažkokiu tai būdu jie įžvelgė, kad esu prieš mokytojus, gydytojus ir t. t. Gerbiamieji, paaiškinu, kad rašau straipsnių ciklą. Ir viename iš straipsnių gali būti tęsinys kokios nors anksčiau pradėtos temos, tad jeigu norite matyti visą paveikslą, skaitykite visus straipsnius, jie yra sunumeruoti.
Tad pateikiu ištrauką iš pirmojo savo straipsnio, kur buvo kalbama apie mokytojus, gydytojus ir t. t.: „ir visi šitie žmonės yra reikalingi ir svarbūs valstybei“ pavadinkim juos „R ir S“, kad vėliau visų jų nereikėtų vardinti:
- tai yra ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai, studentai, visi jų mokytojai ir prižiūrėtojai);
- visi medicinos, švietimo, socialinės, sporto sistemos darbuotojai;
- visi senjorai, pensininkai, žmonės su negalia, bedarbiai;
- visa valdžia ir valdininkai su savo saldainiais;
- visi prokuratūros, teismų, STT, FNTT, VSD, VMI ir dar apie 70 įvairių kontroliuojančių įstaigų darbuotojai;
- visi krašto apsaugos sistemoje dirbantis žmonės ir t. t.“
Sąrašas dar ilgesnis, jei nepatingėsite, galite jį perskaityti pirmame straipsnyje „V. Uspaskich: Pamoka debilizmui, „svieto lygintojams“ ir šiaip geriems žmonėms. Ir dar šis tas apie Mikutavičiaus pastebėtus saldainius“.
Bet esmė tame, kad visa tai turi būti subalansuota. O ir kai kurie ekonomistai pasaulyje jau pradeda vartoti tokį terminą, kaip demografinė ekonomika.
Turbūt visi sutiks, kad tikrai valstybė negyvens tobulai, jei 1 mokiniui bus 9 mokytojai. Ar 1 ligoniui – 9 gydytojai. Ar 1 darbuotojui – 9 jį prižiūrintys valdininkai, viršininkai. Arba 1 gyventoją saugos 9 kariškiai. Pakartosiu – visos šitos specialybės ir funkcijos svarbios, ir aš žemai lenkiu galvą prieš visus žmones, kurie atlieka šias funkcijas.
Tačiau šiandien yra taip susiklostė situacija, dėka tokių profesorių, kad 12 proc. visų Lietuvos gyventojų, grubiai tariant, stovi prie konvejero ir gamina galutinę prekę, o 88 proc. aukščiau išvardintų „R ir S“ juos aptarnauja. Taip, visi jie reikalingi, visi jie padeda saugiam ir tobulam šalies gyvenimui. Tik akivaizdu, kad nėra balanso ir 1 neišlaikys 9.
Taip, visi kartu kuria, dirba galutiniam produktui, prekei, kuri konkuruoja vidaus rinkoje su importu ar išvažiuoja už Lietuvos ribų ir konkuruoja tarptautinėje rinkoje. Bet reikia galų gale suvokti, kad šitoje grandinėje šita prekė išeina iš rankų to 1 žmogaus, kuris stovi prie konvejerio (perkeltine prasme, nes kas nors vėl gali ne taip suprasti, tai yra žmonės įvairiuose sferose, kurie kuria kaupiamąją dalį BVP). O tai, ką atneš šitas produktas per mokesčius, per to vieno žmogaus atlyginimą padalina visi 88 proc. „R ir S“ žmonių.
Pabandykim hipotetiškai įsivaizduoti, kad visi tie „R ir S“ žmonės sudaro 100 proc. Lietuvos gyventojų. Tad natūralus klausimas – iš ko jie gyvens? Jeigu nebus to 1 žmogaus, stovinčio prie konvejerio, iš kurio rankų išeina galutinė prekė, viskas – valstybė bankrutuos ir žlugs.
Todėl logiška, mąstanti ir sąmoninga valdžia turi suvokti, kad gerai, jog yra nors 1 žmogus, kurio galutinis produktas išlaiko 9 „R ir S“ žmonių, bet jeigu bus 2 tokie žmonės, stovintys prie konvejerio, kurie atneš mokesčius tiems „R ir S“, tuomet situacija labai smarkiai pasikeistų į gera, nes tada dirbančiam žmogui prie konvejerio teks aptarnauti ne 9, o tik 4 ir tuos mokesčius iš vieno žmogaus reikės padalinti ne 9 „R ir S“ žmonėms, o tik 4. Tik tuomet bus įmanoma daugiau BVP padalinti per valstybės biudžetą, nes būtent čia eina kaupiamoji dalis BVP.
Todėl mūsų Darbo partijos programoje ir kalbama, duokit mums galimybes, ir mes padarysim, kad būtų ne 12 proc., o nors 20 proc. stovinčių prie konvejerio, kad vienam dirbančiam prie konvejerio tektų aprupinti pinigais dvigubai mažiau „R ir S“ žmonių.
Apie tai aš kalbu ir Europos Parlamente, ir teikiu klausimus bei pasiūlymus Komisijai.
Profesionaliai kalbant, visas šio straipsnio tekstas gali tilpti į vieną trumpą formuluotę – plėsti mokesčių mokėtojų bazę, o ne mokestinę bazę, Juo labiau – nedidinti mokesčių naudotojų bazės. Bet, kaip suprantu, kai kurie mane komentuojantys žmonės, taip pat ir prof. Povilas Gylys, nesupranta tos profesionalios kalbos. Tad tenka aiškinti ilgai ir nuobodžiai, paprasta liaudiška kalba, kad suprastų visi.
Grubiai paskaičiavus, kad sukūrus geresnę nei aplinkinėse valstybėse ir bendrai ES investicinę aplinką, ir nukreipus tik 3–5 proc. lėšų, kurios buvo suplanuotos ten investuoti per artimiausius 5 metus – į mūsų nedidelę Lietuvos rinką, investicijų įplaukos mūsų valstybėje padidėtų beveik 10 kartų. Pabrėžiu – ne visur, o tik tinkamose sferose. Tose sferose būtų sukurta apie 120 000–150 000 gerai apmokamų darbo vietų su atlyginimais nuo 2 000 eurų ir daugiau. Ir iš tų 12 proc. taptų 20 proc. stovinčių prie konvejerio. Nemažai Lietuvos žmonių, kurie dar neįleido šaknų užsienyje, grįžtų iš emigracijos į savo tėvynę.
Štai koks mano ir Darbo partijos siekis. Mano, nes aš čia gyvenu, čia gyvena mano vaikai, aš čia daviau priesaiką šitai valstybei. Aš čia noriu sutikti senatvę, ir man ne vistiek, vistiek kap vystosi šita valstybė. Tuo labiau negaliu tylėti kai kvailinami žmonės, ir kvailinami nuo pačios aukščiausios valdžios. Pradedant prezidente Dalia Grybauskaite, veidmainiais liberalais ir socialkonservatoriais persidažusiais iš komunistų ir KGBistų, iki tokių profesorių kaip gerbiamas Povilas Gylys ir kiti svieto lygintojai.
Kituose straipsniuose aptarsim kitus klausimus.