Viktorija Čmilytė-Nielsen. 5 mitai apie Stambulo konvenciją

Praėjusį ketvirtadienį Seimas atmetė Užsienio reikalų komiteto siūlymą įtraukti Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą į pavasario sesijos darbų programą. Kovojančių prieš šią konvenciją gretos plačios ir tvirtos, jose – ir „valstiečių“ vadovybė, ir konservatorius Rimantas Jonas Dagys, šiame tarptautiniame dokumente tradiciškai įžvelgiantis klastingus seksualinių mažumų ketinimus. Taip pat – nevyriausybinės organizacijos „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI) lyderiai ir ideologai, kovo pradžioje savo puslapyje pasidalinę fantasmagorišku filmuku, kuriame Stambulo konvencijos žala visuomenei yra prilyginama nacizmo ir komunizmo žalai.

Nuomonių pliuralizmas – natūrali ir sveika demokratinės visuomenės būsena. Bėda ta, kad konvencijos oponentai be skrupulų pasitelkia mitus ir fantastiškas sąmokslo teorijas tam, kad pateisintų savo priešiškumą lyčių lygybei ir kovai su smurtu prieš moteris.

Neapeliuosiu į sveiką protą tų, kuriuos įtikina LVI propagandiniai filmukai, kuriuose naudojami Holokausto vaizdai ar suponuojama nuomonė, kad buities darbą atlikęs raumeningas vyras automatiškai virsta moterimi. Tačiau norėtųsi pakomentuoti kelis dažniausiai naudojamus argumentus, kuriais konvencijos oponentai (sąmoningai ar netyčia) klaidina visuomenę.

1 mitas: Ratifikavus Stambulo konvenciją gali tekti keisti Konstituciją

Dar 2010 metais Teisingumo ministerija pateikė išvadą, kad Stambulo konvencijos nuostatos neprieštarauja LR Konstitucijai. Konvencija buvo pasirašyta 2013 metų birželio mėnesį, kartu su deklaracija, kad, ją ratifikavus, ji būtų įgyvendinama pagal LR Konstitucijos nuostatas.

2 mitas: Lietuvos teisinė bazė šioje srityje yra pakankama

Lietuvos teisinė bazė nėra sutvarkyta taip, kad leistų veiksmingai apginti smurtą ir prievartą patiriančius asmenis. 2011 metais priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas buvo reikšmingas žingsnis šioje srityje, tačiau augant kreipimųsi į teisėsaugą skaičiui vis dar šlubuoja aukų apsauga, veiksminga pagalba joms ir smurto prevencija. Konvencija siūlo konkrečius įrankius, kaip būtų stiprinamos šios trys silpnosios grandys. Ratifikavus ją valstybė prisiimtų įsipareigojimą koordinuoti visapusišką pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms.

3 mitas: „Gender“ – nauja sąvoka, kuri įneš sumaištį į mūsų teisinę sistemą

Terminas „gender“ (liet.: lytis, socialinė lytis) yra naudojamas įvairiuose dokumentuose jau ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, LR Konstitucijos 29 straipsnis į anglų kalbą verčiamas naudojant būtent šį terminą. Konvencijoje kalbama apie smurto dėl lyties fenomeną, nuo kurio neproporcingai dažnai nukenčia moterys. Be kita ko, šalys įpareigojamos keisti visuomenės požiūrį į smurtą, keičiant įsišaknijusius lyčių (angl. gender) stereotipus. Beje, ši konvencijos nuostata ypač aktuali mūsų visuomenei. Pastaraisiais metais vykdytos apklausos rodo, kad beveik pusė respondentų yra linkę dėl artimoje aplinkoje patirto smurto kaltinti auką.

4 mitas: Smurtas prieš moteris yra labai mažos visuomenės dalies problema, sąlygota skurdo ir alkoholio

Statistika rodo ką kita. Pastaruosius septynerius metus, nuo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, kasmet policijos iškvietimų dėl smurto šeimoje skaičius vis augo. 2016 metais šis skaičius perkopė 66 000 iškvietimų per metus ribą. Skurdas ir alkoholis, tikėtina, padidina smurto riziką, bet nurašyti smurtą prieš moteris tik šiems veiksniams yra patogi, tačiau su tikrove prasilenkianti, pozicija.

5 mitas: Konvencija „stumiama“ saujelės radikalių feminisčių

Stambulo konvencija gimė kaip atsakas į smurto prieš moteris problemą visoje Europoje. Statistika rodo, kad ES šalyse viena iš trijų moterų virš 15 metų yra patyrusi fizinį ir (arba) seksualinį smurtą. Jos preambulėje pripažįstama, kad dėl smurto artimoje aplinkoje neproporcingai dažnai kenčia moterys ir kad vyrai taip pat gali tapti smurto artimoje aplinkoje aukomis. Ekspertų nuomone, veiksmingas smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje šalinimas ir prevencija turėtų ir ekonominę naudą. Skaičiuojama, kad dėl jo Lietuva kasmet praranda apie 650 mln. eurų. Akivaizdu, kad ši problema paliečia visą visuomenę ir kad vyrai – tėčiai broliai, sūnūs – yra suinteresuoti pokyčiais šioje srityje taip pat, kaip ir moterys.

Galiausiai, oponentai dažnai apeliuoja į emocijas, teigdami, kad Stambulo konvencijoje moterys supriešinamos su vyrais, kad jos ratifikavimas galėtų pasikėsinti į tradicinę šeimą.

Iš tiesų, būtent smurtas artimoje aplinkoje, sąlygotas patriarchalinės pasaulėžiūros, pagal kurią moteris yra laikoma žemesne būtybe, visokeriopai priklausoma nuo vyro ir yra vienas iš pavojingiausių tradicines šeimas griaunančių veiksnių.

Konvencijos oponentai naudoja įvairius argumentus, tačiau juos jungia bendras vardiklis – lyčių lygybės idėjos atmetimas. Ir būtų naivu tikėtis, kad užkirtę kelią diskusijai apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, Seimo konservatyviosios daugumos atstovai nesiims tolesnių moterų teises ribojančių veiksmų.

Į pavasario darbų planą jau įtrauktas abortus draudžiantis įstatymo projektas bei Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas, kuriam pritarus šeimos sąvoka būtų susiaurinta. Be kita ko, tai siųstų aiškų signalą ir tūkstančiams smurtą patiriančių moterų, kad geriau taikytis ir taikstytis su smurtautoju, aukotis tam, kad išsaugotų Seimo salėje apspręstą vienintelį teisingą šeimos modelį, nei bandyti išsivaduoti iš gyvenimą griaunančių, fiziškai ir morališkai žalojančių santykių.

Rinkėjai dažnai ir pagrįstai priekaištauja politikams: „Ką padarėte, kad gyventume geriau?“ Kokybiniams pokyčiams žmogaus teisių srityje reikalingas laikas, o šiandien ypač trūksta politikų sutarimo, kad šioje srityje dar turime daug ką keisti ir pasiryžimo tai daryti kuo greičiau. Stambulo konvencija, kurios, atrodo, prie šios valdančios daugumos Lietuva neratifikuos, vienas iš liūdnesnių pavyzdžių, kaip galima sumaniai žaidžiant visuomenės baimėmis, paralyžiuoti bet kokį ėjimą į priekį svarbioje srityje.