Viktorija Girinskienė. Korupcijos olimpiada Lietuvoje: kas dar tiki šviesia pergale?

Lietuvoje korupcijos skandalai pastaruoju metu primena spektaklio pasirodymus – su daug triukšmo ir spalvų, tačiau staiga ima ir nugęsta. Pastarieji korupcijos skandalai, įskaitant garsius atvejus, pavyzdžiui, kai aukščiausieji pareigūnai buvo kaltinami neteisėtu lėšų pasisavinimu, o vėliau teisminis procesas virto ilgalaikiais teisiniais pingpongais, atskleidžia giluminę problemą – ne tik sisteminę korupciją, bet ir gebėjimą darniai dangstyti savus.

Vienas iš įsimintinų korupcijos skandalų Lietuvoje, kuris 2024 m. sulaukė daug dėmesio, yra byla, kurioje kaltinami buvę aukšto rango teisėsaugos pareigūnai ir advokatai. Ši byla, pradėta tirti dar 2018 m., atskleidė galimą kyšininkavimą, prekybą poveikiu bei piktnaudžiavimą pareigomis. Tarp kaltinamųjų – buvę prokurorai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) tyrėjai ir advokatai. Jie įtariami neteisėtai derinę ikiteisminių tyrimų sprendimus bei aptarę neviešintinus duomenis su asmenimis, suinteresuotais palankia bylų baigtimi. Kyšiai siekė iki 50 tūkst. eurų ir buvo siekiama paveikti teisėjų bei prokurorų sprendimus tam tikrose bylose.

Paskutinis į viešumą išlindęs ir itin skandalingas įvykis – „Foxpay“ skandalas – išaugo į vieną didžiausių politinių ir finansinių technologijų sektoriaus skandalų Lietuvoje. „Foxpay“ veiklos atskleidė, kaip viešieji pirkimai gali virsti korupcijos „puota“. Šis atvejis išryškino viešųjų finansų panaudojimo problemas, kai valstybėje vykdomi projektai yra tiesiog „prisirišę prie verslo interesų“.

Kaip nurodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita apie korupciją, tik pusė šalių turi stiprius lobizmo reguliavimo mechanizmus ir, deja, Lietuva į šį sąrašą nepatenka. EBPO – tarptautinė organizacija, siekianti kurti geresnę politiką geresniam gyvenimui. 38 šalys narės apima visą pasaulį – nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos iki Europos ir Azijos-Ramiojo vandenyno regiono. Šalys narės naudojasi Organizacijos duomenimis ir analize politiniams sprendimams pagrįsti, taip pat ji atlieka svarbų vaidmenį vykdydama šalių apžvalgas. Bet vis dėlto, būtent korupcija Lietuvoje ir kitose EBPO šalyse kelia grėsmę ekonomikos augimui ir demokratijai, stiprina nelygybę ir silpnina viešąsias institucijas.

Ataskaitoje akcentuojama, kad Lietuvoje egzistuoja didelės įgyvendinimo spragos tarp antikorupcinių strategijų ir praktinių veiksmų ir dar kartą patvirtinama, kad Lietuvoje problemų dėl korupcijos užtenka per akis. Tai ne tik iššūkis valstybei, bet ir savotiška „nacionalinė sporto šaka“, kurioje prizai dalijami ne už pastangas kovoti su korupcija, o už gebėjimą apeiti taisykles. Visuomenė, pavargusi nuo nuolatinių skandalų ir tuščių pažadų, pajuokauja, kad Lietuva galėtų rengti savo „Korupcijos olimpiadą“, kur dalyvautų aukšti pareigūnai, turintys „geriausius“ pasiekimus lobistų rėmimo ir viešųjų lėšų įsisavinimo srityje. „Auksinis kastuvas“, skirtas „geriausiam metų viešųjų projektų vykdytojui“, galėtų tapti prestižiniu apdovanojimu, o atskira kategorija būtų skirta ilgiausiai trunkančiam nesibaigiančiam projektui – stadiono statybai. Vis dėlto, ačiū Dievui, ne visi aukščiausieji yra perspektyvūs „olimpiados“ dalyviai.

Tarptautinės organizacijos ne kartą yra pažymėjusios, kad Lietuva turi gana išvystytą antikorupcinę strategiją – popieriuje. Tačiau praktika rodo, kad, nors reglamentai egzistuoja, įgyvendinimas atsilieka vidutiniškai 33 proc. Tai reiškia, kad daugiau nei trečdalis priemonių taip ir lieka nepritaikytos gyvenime – lygiai taip pat, kaip mūsų „amžinasis“ Nacionalinio stadiono projektas. Atrodo, kad taisykles kurti yra lengviau nei jas įgyvendinti, o už tai tikrai galėtume pelnyti aukso medalį „Korupcijos olimpiadoje“. Nepamirškime ir interesų deklaracijų tikrinimo – lyg sėkmingai organizuota estafetė, kurioje visi dalyviai bėga priešinga kryptimi. Kaip rašoma ataskaitose, nors Lietuvos teisės aktai numato deklaracijų patikrinimus, realiai šie patikrinimai atliekami fragmentiškai arba apskritai jų nevykdoma. Tai tarsi bandymas surengti bėgimo varžybas be finišo linijos – visi juda, bet tikslas lieka neaiškus.

Lobistų veikla Lietuvoje yra dar vienas auksinis „Korupcijos olimpiados“ momentas. Nors įstatymai reikalauja viešinti susitikimus su lobistais, šie susitikimai dažnai būna įrašomi į darbotvarkę taip miglotai, kad sunku suprasti, ar politikas aptarė valstybės ateitį, ar vakarienės meniu. „Susitikau su interesų grupės atstovais dėl aktualių klausimų.“ Ar tikrai taip atrodo skaidrumas? Klausimas lieka atviras. Tai tarsi žiūrėti teatrą su uždanga – visi girdime balsus, bet nė vieno aktoriaus nematyti. Tačiau kol kas atrodo, kad vienintelis medalis, kurį galime pelnyti – tai už atkakliausią įsitraukimą į nereikšmingų reguliavimų rašymą.

Visuomenė nusivylusi nuolatiniais korupcijos skandalais, kurie vyksta tarsi nesibaigiantys žaidimai, kur taisyklės sulaužomos, o pasekmės visada lieka neaiškios. Dabar daugiau nei bet kada visuomenė laukia tikrų permainų, reformų, kurios galėtų užtikrinti tikrą skaidrumą ir atsakomybę. Kaip sakoma, atėjo metas ne žaisti fiktyvias varžybas, o pradėti rimtus pokyčius, kad būtų išspręstos giliai įsišaknijusios problemos.