Viktorija Girinskienė. Politikų kalbų iššifravimas

Ar kada nors susimąstėte, išgirdę politiko kalbą: „ką jis iš tikrųjų norėjo pasakyti?“ Politiko kalba – lyg meno forma, kartais primenanti šaradą ar spektaklį, kai reikia iškoduoti tikrąją prasmę po spalvingais retoriniais viražais. Lietuvoje turime savo „aktorių“, kurie scenos neapleidžia jau daugelį metų. Tad metas iškoduoti jų viešai išsakytas nuomones – gal suprasime, kas iš tiesų slepiasi už patrauklių frazių ir įmantrių lozungų! Jeigu turėtume galimybę iššifruoti politikų pasisakymus – atskleisti, ką jie iš tikrųjų nori pasakyti, – ar visuomenė pagaliau laimėtų šį žodžių karą? Leiskime šaržui parodyti realybę.

Politikas sako: „Mes siekiame gerovės valstybės visiems!“

Dekoduokime: „Mes siekiame gerovės valstybės tiems, kas pritaria mūsų programai, o likusiems – sėkmės laukiant gerovės eilėje.“

Kai politikai kalba apie „gerovės valstybę“, tai skamba kaip tobulas receptas nuo visų socialinių negandų. Tai tarsi pažadas, kad kiekvienas pilietis netrukus gaus aukso puodą prie savo slenksčio. Bet ar tai nėra savotiškas politikų šachmatų ėjimas, kuriame užuot tiesiai pasakius, kad reikės dirbti sunkiai ir ilgai, jie tiesiog siūlo rožinę viziją be jokios garantijos? Šifruojant tokius pažadus, galima pastebėti, kad už žodžio „gerovė“ dažnai slepiasi biurokratiniai labirintai, ilgos eilės ir sudėtingi sprendimai. Taigi, ar visuomenė išlošia, kai politikai taip subtiliai „gerina“ mūsų gyvenimą?

Politikas sako: „Mes girdime jūsų balsą!“

Dekoduokime: „Mes girdime jus, bet kol kas sprendžiame savo vidinius reikalus. Kantrybės!“

„Girdime jūsų balsą!“ – tai tarsi politikų užkeikimas. Jie dažnai tikina, kad jų ausys plačiai atviros ir jie klausosi visų piliečių lūkesčių, skundų ir vilčių. Tačiau kaip dažnai tas „girdėjimas“ virsta realiais veiksmais? Išaiškinus šią frazę, aiškėja, kad „girdėti“ nereiškia „daryti“. Politikams, užsidėjusiems ausines su triukšmo slopinimo funkcija, rinkėjų balsas tampa tik fonu, kuriame skamba pagrindinis klausimas: „Kaip man išlikti valdžioje?“ O kai jie sako „mes girdime“, jie tik nori išvengti išsamesnių klausimų. Ar visuomenė laimi, kai po šūkiu „girdime jus“ slepiasi atidėliojimai ir sprendimų vilkinimas?

Politikas sako: „Mes siekiame reformų!“

Dekoduokime: „Mes siekiame reformų, bet tik tiek, kiek reikia, kad jūsų kantrybė nepratrūktų.“

Politikai dažnai kalba apie reformas lyg apie stebuklingus vaistus, kurie išgydys visas valstybės problemas. Švietimo reforma, sveikatos reforma, mokesčių reforma – viskas atrodo taip lengvai įgyvendinama, kai tai skamba per mikrofoną. Bet kai paanalizuojame, ką politikai iš tiesų sako, reformos dažnai virsta kosmetiniais pakeitimais, kurie nieko iš esmės nepakeičia. Ar visuomenė laimi, kai kalbama apie didžiules permainas, bet jos iš tiesų virsta biurokratiniais pasistumdymais popieriuose?

Politikas sako: „Mes statome tiltus tarp partijų!“

Dekoduokime: „Mes statome tiltus tarp partijų, bet jie gana trapūs, o kartais ir apgriuvę.“

Vienybė politikoje yra dar vienas dažnas šūkis. „Mes statome tiltus tarp partijų!“ – sako politikai, tikindami, kad dirbs kartu, nežiūrėdami į politinę priklausomybę. Tačiau realybė dažnai būna visai kitokia. Iššifravus tokius teiginius, tampa aišku, kad tie tiltai labiau primena siaurus lieptus, kurie dreba kiekvieną kartą, kai viena iš partijų bando žengti žingsnį. Pasirodo, vietoje vieningų sprendimų mes dažnai matome kovą dėl dominavimo. Ar visuomenė laimi, kai politikai demonstruoja vienybę, o iš tikrųjų kovoja dėl postų?

Politikas sako: „Mūsų prioritetas – žmonės!“

Dekoduokime: „Mūsų prioritetas – žmonės, bet tik rinkimų metu.“

„Žmonės – mūsų prioritetas!“ – skamba nuolat, ypač artėjant rinkimams. Politikams tai lyg stebuklinga formulė, kuri pritraukia balsus. Bet ką šis šūkis iš tikrųjų reiškia? Aiškindamiesi galime pastebėti, kad šis „prioritetas“ dažnai tampa aktualus tik rinkimų kampanijos metu, kai reikia pritraukti rinkėjus. Kai rinkimai baigiasi, žmonės dažnai lieka „prioritetu“ popieriuose, kol pasirodo nauji politiniai iššūkiai. Visuomenė tikrai laimėtų, jei šis šūkis taptų nuolatiniu politikos pagrindu, o ne tik rinkimų įrankiu.

Taigi, ar mes tikrai suprantame, ką politikai sako? Jei kalbėtume paprastai, retorika dažnai skamba kaip paslaptingas kalbos menas, kuriame tik patyrę analitikai gali išskaityti visas užuominas. Visuomenė gali laimėti, jei išmoktų tinkamai „skaityti tarp eilučių“ politikų kalbose. Tada rinkimų rezultatai atspindėtų ne tik gražius šūkius, bet ir tikrus veiksmus, kurie atitinka rinkėjų lūkesčius.

Jei visi suprastume, kada politikai tiesiog žongliruoja lozungais, o kada jie tikrai įsipareigoja realiems pokyčiams, rinkimų rezultatai galėtų labiau atspindėti visuomenės lūkesčius ir poreikius.