Taigi, ir po dvidešimt septynerių metų kiekvienas Jono Pauliaus II tada Lietuvoje pasakytas žodis skamba lyg būtų ištartas šiandien.
Iš komunistinės Lenkijos kilęs Šventasis Tėvas kaip niekas kitas suprato Lietuvos rūpesčius. Nuo pat pontifikato pradžios jis nuosekliai siekė Rytų Europos, taip pat – gimtosios Lenkijos ir Lietuvos išlaisvinimo savo užtariančia malda, aktyvia diplomatija bei ryžtingais administraciniais potvarkiais. Jis neleido sovietams Lietuvoje paskirti režimui paklusnių vyskupų ir į garbingas bažnytines pareigas pakylėjo tautos ištikimuosius – Vincentą Sladkevičių, Juozą Tunaitį, Sigitą Tamkevičių.
Jam rūpėjo teisingumas ir Lietuvos valstybės ateitis, todėl lenkas Popiežius galutinai užbaigė seną Lietuvos bylą dėl Vilniaus įsteigdamas Vilniaus bažnytinę provinciją ir paskirdamas jai vadovauti savo artimą bendražygį Audrį Juozą Bačkį. Ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai žengiant išsilaisvinimo keliu, jis jautė nerimą dėl galimos sovietų agresijos.
Kai Kremlius 1990 metų kovo 15 dieną įsakmiai pareikalavo, kad Aukščiausioji Taryba atšauktų Nepriklausomybės aktą, mūsų šaliai iškilo grėsmė. Ir tuojau pat, prieš Šv. Velykas, Vytauto Landsbergio vardu, Lietuvą pasiekė Jono Pauliaus II sveikinimas. Tai ir vėl buvo ženklas: aš esu su Jumis. Nebijokite!
Iš naujo skaitydamas mūsų nepriklausomos Valstybės atkūrimo istoriją, matai toje istorijoje nuolat laiminantį ir veikiantį Pontifiką, jauti jo lydintį žvilgsnį.
1993 metų rudenį Šv. Tėvas matė Lietuvos visuomenę tokią, kokia ji buvo, ir apie tai atvirai kalbėjo.
„Penkiasdešimt ateizmo ir prievartinio Evangelijos slopinimo metų daugelyje sielų ir visuomenės viduje paliko pėdsakus, kuriuos iš žmonių ir visuomenės ištrinti tegalės vien atrastas Dievas ir Jo Žodis“, – sakė Popiežius. Todėl jam rūpėjo pašalinti visas kliūtis dvasiniam tautos atgimimui.
Rugsėjo ketvirtąją vos atvykęs, Vilniaus oro uoste jis priminė, kad religijos laisvė yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Religijos laisvės temą savu būdu jis palietė susitikimuose su visomis įtakingomis visuomenės grupėmis – politine krašto valdžia, pašvęstojo luomo atstovais, pasauliečiais inteligentais.
„Laisvė šauktis Viešpaties vardo yra neatimama“, – sakė Jonas Paulius II. Tai buvo žinia, skirta ne vien Lietuvai ir ne tik nuo komunizmo išsivadavusioms Centrinės bei Rytų Europos valstybėms. Nes konstitucinis valdžios apribojimas bendrąja prasme kyla ne iš kur kitur, o tik iš prigimtinės teisės, kuri pripažįsta Dievo-Kūrėjo pirmumą asmens ir valdžios atžvilgiu. Jis kyla iš moralinio pasirinkimo priimti kiekvieną asmenį kaip sau lygų brolį. Todėl ir Bažnyčia gina ne savo partikuliarinį interesą, kaip kai kam patogu sakyti, bet Dievo balsą, saugantį asmenį nuo valdžios savivalės. Nuo bet kokios valdžios ir bet kurios ideologijos. Todėl religijos arba religijų laisvė yra esminis žmogaus laisvės saugiklis.
Jokia valdžia – nei autoritarinė, nei išrinkta demokratiniuose rinkimuose, negali paversti asmens savo tikslų įgyvendinimo priemone. Tai yra žmogaus laisvių ir teisių esmė, kylanti iš Vakarų krikščionybės. Toji tradicija lėmė, kad netgi absoliutizmo epochoje karalius buvo laikomas Dievo ministru, atskaitingu Tam, kuris leido jam būti karaliumi. Tai toji tradicija, iš kurios kilo „tautos teisė sukilti“ ir kuri, gindama Bažnyčios laisvę nuo pasaulio galiūnų, tuo pačiu apgynė ir kiekvieno asmens neatimamas teises bei orumą.
Norėtųsi tikėti, kad Vakarų teisės tradicija atlaikys išbandymus. Tačiau daryti išvadas būtų gerokai per anksti. Mes gyvename interpretacijų amžiuje, kai tarptautiniai bei nacionaliniai teismai kartais apverčia aukštyn kojomis netgi konstitucines nuostatas, suverenių tautų patvirtintas referendumuose.
Kita svarbi Jono Pauliaus II žinia buvo totalitarinių režimų ir juos pagimdžiusių ideologijų, nacizmo ir marksizmo, pasmerkimas. Jis žvelgė toli į priekį, netiesiogiai padrąsindamas siekti ne vien nacizmo, bet ir komunizmo nusikaltimų pasmerkimo. Tuo pačiu jis atvirai perspėjo ir dėl demokratinėms santvarkoms gresiančių pavojų. Jis kalbėjo, kad laisvės principas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe ir todėl demokratijai taip pat gresia tapti „sistema taisyklių, neįsišaknijusių vertybėse“. Vertybių, pasak Popiežiaus, nevalia atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Taigi, jokia politinė dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių.
Tie žodžiai šiandien skamba tikrai pranašiškai. Demokratinėje Europoje šiandien vis labiau reiškiasi krikščionybei priešiška kultūra. Nors Europoje šiandien nėra tokios brutalios stalininės jėgos, kuri pokario metais Lietuvoje pagrindinę tautos šventovę, Vilniaus Arkikatedrą, ketino paversti traktorių dirbtuvėmis, tačiau krikščioniškosios atminties praradimas joje kartais įgauna šokiruojančias formas.
Abejingumas žmogaus gyvybei, solidarumo stoka, moralinis pakrikimas, korupcija, pagaliau – demografinė krizė, – tai tik kelios iš daugybės tų pasekmių, kurios sąlygoja, savo ruožtu, vis naujas sistemines problemas. Todėl ieškodami tinkamų sprendimų prieštaringose situacijose, ir politikai, ir visi piliečiai turėtų vėl iš naujo prisiminti gausų filosofo ir šventojo, Popiežiaus Jono Pauliaus II intelektualinį bei dvasinį palikimą.
Neužmirštamo Popiežiaus vizito Lietuvoje kulminacija, mano manymu, buvo apsilankymas ir Šv. Mišių auka Kryžių kalne. Kryžių kalną jis pavadino liudijimu, kurį lietuviai davė savo istorijai ir visoms Europos bei pasaulio tautoms.
Kryžių kalno papėdėje Jonas Paulius II prisiminė visus, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus myriop, pagerbė Lietuvos vyskupus kankinius – Vincentą Borisevičių, Teofilių Matulionį, Mečislovą Reinį. „Šio krašto žmonėms ir šeimoms pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, – sakė Šv. Tėvas. – Betgi Kryžius kartu yra ir išaukštinimas. „Per jį yra išaukštintas net labiausiai paniekintas ir sutryptas žmogus“.
Tai buvo didinga ir jaudinanti Eucharistija, visų laikų Lietuvos kankinių kraujo auką suvienijusi su visos žmonijos Atpirkėjo auka. Savo pamokslą Kryžių kalne Jonas Paulius II užbaigė žodžiais: Ave Crux – sveikas Kryžiau. Šis pirmuosius krikščionijos kankinius menantis kreipinys – Ave Crux– tarsi perkirto laiko tėkmę ir Šventojo Kryžiaus vertikalėje atvėrė Amžinybės perspektyvą. Savo pamokslu Kryžių kalne, tarp kuklių lietuviškų pievų, patsai Romos Popiežius tapo galingu Evangelijos liudijimu, gyvu ir regimu Kristaus vietininku, Jo vardu vėl iš naujo įžengiančiu į žmonijos istoriją.
Jis kalbėjo: „Iš šito Kryžių kalno noriu pasveikinti visas jūsų tautos kartas – praėjusias, dabartines, taip pat ir tas, kurios ateis. Visus Lietuvos žemės gyventojus: lietuvius, lenkų, baltarusių, rusų kilmės bei tautybės Lietuvos piliečius ir kitus. Taip pat noriu pasveikinti visas krikščioniškosios Europos tautas. Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime“.
Kartą lėktuvu grįždama iš parlamentarų katalikų susitikimo Romoje, gavau vietą šalia afrikiečių kilmės katalikų kunigo. Dalinomės įspūdžiais apie Šventąjį Tėvą Pranciškų, Popiežių Benediktą XVI ir, žinoma, apie Joną Paulių II, kuris tuomet dar Bažnyčios nebuvo paskelbtas šventuoju. „Bet mes su tamsta juk žinome, kad jis jau dabar yra šventasis“, – pasakiau tam kunigui, gimusiam Zimbabvėje ir pakrikštytam slavišku Vaclovo vardu. „Mes jau seniai seniai tai žinome“, – plačiai šypsodamasis replikavo kunigas Vaclovas, ir mes abudu džiūgavome kaip maži vaikai, o sausas ekonominės klasės davinys mums tapo broliškos bendrystės duona.
Taip buvo ir bus – visos šalys visuose žemynuose, kurias jis palietė savo lūpomis, visi, kas tik jį sutiko, sakys: tai yra mūsų šventasis, jis mus palaimino, pakeitė, jis kalbėjo mūsų kalba. Koks tad turi būti žmogus, kuris akimirksniu atveria pasaulio žmonių širdis ir padaro juos broliais? Mes taip pat jį turėjome ir visada turėsime, rūpestingą, Lietuvą užtariantį ir mylintį Tėvą, tai kodėl vis dar nesame broliai ir seserys?