Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Tradicinė ar prigimtinė šeima? Atsakymas Kasparui Adomaičiui

Jau kurį laiką kalbėdama ir rašydama apie šeimą vengiu naudoti sąvoką „tradicinė“ – vietoje to renkuosi žodžius „prigimtinė šeima“. Kad būtent tokia sąvoka yra tikslesnė, dar kartą įsitikinau perskaičiusi savo kolegos Seimo nario Kasparo Adomaičio straipsnį, kuriame tradicinės šeimos „baubais“ ir tikraisiais griovėjais paskelbti moterų išsilavinimas, kontracepcija ir lygios teisės.

Pagrindinė K. Adomaičio straipsnio mintis: keičiantis gyvenimo aplinkybėms, keičiasi ir socialiniai santykiai, o kartu ir tradicijos. Tad, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, moterims įgijus išsilavinimą, atsiradus kontraceptikams ir išplitus lyčių lygybės idėjoms visuotinai priimtinu buvęs „tradicinis“ šeimos modelis tapo atgyvena.

Negaliu nesutikti: socialiniai santykiai ir tradicijos tikrai keičiasi. Dar daugiau, skirtingų visuomenių tradicijos prieštarauja viena kitai: Lietuvoje ir visoje krikščioniškoje civilizacijoje tradicinė šeima susideda iš vieno vyro ir vienos moters bei jų vaikų, o, pavyzdžiui, Jemene vyras gali turėti kelias žmonas. Taigi, žiūrint į tradiciją plačiau, o ypač – iš istorinės perspektyvos, susidaro įspūdis, kad ji vargiai gali tapti svariu argumentu, pavyzdžiui, įstatymų leidėjui.

Tradicijų yra daug, jos kinta, todėl asmenį, grindžiantį savo pasaulėžiūrą vien ištikimybe tradicijai, visai nesunku apkaltinti kokiu nors „užkalkėjusiu konservatyvumu“ (Interneto komentatorių pamėgtų „viduramžių“ čia sąmoningai neminiu, nes viduramžių istorijos, meno ir filosofijos žinovams šis laikotarpis asocijuojasi su svarbiu kultūros palikimu ir nėra paniekinanti sąvoka).

Gali pasirodyti keista, kad tokius žodžius rašo Seimo narių grupės „Už šeimą“ pirmininkė. Tačiau aš vyro ir moters santuokos bei jų ryšiu su vaikais pagrįstos šeimos sampratą palaikau ne vien dėl to, kad tai lietuviška tradicija, bet pirmiausia todėl, kad vyro ir moters papildomumu grįsta santuoka ir šeima yra žmogaus prigimtį atitinkantis, visas kultūrines ribas, susiformavusias ar besiformuojančias tradicijas pranokstantis institutas. Jo išskirtinė reikšmė kyla ne iš tradicijos senumo (nors tradicijos, be abejo, yra, anglų filosofo Rogerio Scrutono žodžiais, pažinimo/žinojimo formos, suteikiančios atsakymus į esminius žmogui kylančius klausimus), bet iš žmogaus prigimties, nepriklausančios nuo tradicijų ir socialinių aplinkybių kaitos.

Valstybė negali savavališkai nuspręsti, kas yra šeima, o kas nėra. Tai išplaukia iš žmogaus prigimties. Taip jau yra, kad žmonės būna moterys arba vyrai. Vyro ir moters ryšys – ypatingas. Dviejų moterų arba dviejų vyrų pora niekaip negali patys susilaukti vaikų.

Be to, moteris ir vyras ne tik susilaukia vaikų. Nors ir pasitaiko prastų tėvų, būtent stabili aplinka, kurioje abu biologiniai tėvai arba įtėviai dalyvauja vaiko auginime, yra tinkamiausia bei saugiausia jaunam žmogui. Dėl to šis santykis vadinamas prigimtiniu ir yra ypatingai traktuojamas valstybės. Tai ir yra šeima, kurią ginti valstybę įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nekyla jokių abejonių, kad vienos lyties asmenų bendras gyvenimas ir šeimos gyvenimas turi būti valstybės reguliuojamas skirtingomis teisės normomis.

Keistai atrodo ir kolegos K. Adomaičio teiginys, kad moterų išsilavinimas ar lygios teisės kelia pavojų šeimoms. Prieš keletą metų Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Macronas neatsargiai leptelėjo: „Parodykite man moterį, kuri, būdama gerai išsilavinusi, nusprendė susilaukti aštuonių ar devynių vaikų“. Netrukus socialiniuose tinkluose pradėjo rodytis daugiavaikių mamų, sėkmingai darančių karjerą, neretai turinčių mokslinį laipsnį, nuotraukos su grotažyme #postacardformacron („atvirukas Macronui“). Profesinėje srityje daug pasiekusios, išsilavinusios moterys fotografavosi su savo septyniais, aštuoniais, o kartais ir daugiau vaikų, norėdamos parodyti Prancūzijos Prezidentui, kad jis klydo priešindamas išsilavinimą ir pašaukimą būti didelės šeimos mama.

Galų gale, galime prisiminti ir Europos Komisijos pirmininkę Ursul‘ą von der Leyen, kuri dar yra ir septynių vaikų mama. Nei lygios teisės, nei moterų išsilavinimas tikrai nėra prigimtinės šeimos priešai – daugybė pavyzdžių rodo, kad šie dalykai gali puikiai derėti tarpusavyje. Ypač tose šeimose, kuriose vyrai draugiškai dalinasi buities darbais su žmonomis.

Tačiau dėl vieno dalyko kolega K. Adomaitis teisus – prigimtinės šeimos modelis mūsų laikais tikrai išgyvena krizę. Ir tai anaiptol nesuteikia žmonėms daugiau džiaugsmingos laisvės. Eižėjant šeimos gyvenimo normoms labiausiai nukenčia silpnieji: vienišomis motinomis liekančios moterys ir vaikai, kai kurių psichologų jau vadinami „betėve karta“ (neneigiu, kad ir blogų motinų būna).

Šeimos gyvenimo centre turėtų būti vaikai – ne vien todėl, kad jie yra žmonijos ir lietuvių tautos ateitis. Rūpestis vaikais, nors ir yra labai daug pastangų reikalaujanti užduotis, daugeliui suaugusiųjų teikia tikrąją gyvenimo prasmę.

Savo ruožtu liberalioje, individualistinėje pasaulėžiūroje visuomenė, anot vieno lenkų sociologo, yra suprantama kaip savarankiškų, autonomiškų suaugusiųjų, besivadovaujančių asmeninės naudos siekiu, visuomenė, kurioje nebelieka vietos vaikams. Šiuolaikinių Vakarų demografinė krizė liūdnai tai paliudija. Žvelgiant iš individualizmo perspektyvos, vaikai laikomi kliūtimi karjerai ir gyvenimo malonumams. Tuomet prigimtinis vyrų ir ypač moterų vaisingumas tampa esminiu trūkumu, kurį būtina pašalinti kontracepcijos priemonėmis. Bet tai – atskira ir sudėtinga tema, kurios neketinu liesti šiame straipsnyje.

Kolega K. Adomaitis, jo žodžiais tariant, „tradicinės“ šeimos irimo procesą, rodos, laiko neišvengiamu, beveik gamtiniu reiškiniu. Tačiau valstybė galėtų ir turėtų prisidėti saugant šeimas – visų pirma, siekdama Lietuvos moksleiviams suteikti adekvačias dorovinio, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai pamokas. O ideologinis, aklos lygiavos reikalaujantis visuomenės muštras problemų nesprendžia, o jas tik gilina, be to, visuomenėje sukeldamas pyktį ir nusivylimą valstybe.