Tačiau tikro džiaugsmo mokytojų širdyse bus nedaug. O ir trikdžių normaliam darbui su mokiniais – per akis. Juk iki pat mokslo metų pradžios Švietimo ministerija vis dar nežinojo, ką patarti mokykloms dėl jų darbo organizavimo Covid-19 protrūkio aplinkybėmis. Paaiškėjo, jog ir ministras nežino, ar pavasarį įvyks baigiamieji egzaminai abiturientams (!). Ar šitaip nebuvo pasiųstas žlugdantis signalas mažiau motyvuotiems jaunuoliams?
Deja, bet papildomos lėšos iki šiol neišsprendė nė vienos struktūrinės švietimo problemos. Pasak valstybinio audito ataskaitos, daugiau nei dešimtmetį mokinių pasiekimai negerėja ir nesiekia EBPO vidurkio. Mokymasis mažose mokyklose, kur veikia jungtinės klasės, kainuoja 7,5 karto brangiau negu didelėse, tačiau jos ne naikina, o tik įtvirtina mokinių pasiekimų skirtumus bei atskirtį. Mokytojai palieka mokyklas. Kas dešimta Lietuvos mokykla neturi pastovaus vadovo. Kaip ir dešimtys darželių.
Bendrojo lavinimo mokyklose trūksta daugiau nei 350 privalomų dalykų mokytojų ir 504 pedagoginės pagalbos specialistų. Po 3–5 metų, prognozuojama, pedagogų poreikis išaugs 5 kartus.
Artimiausius 3–5 metus Lietuvoje labiausiai trūks matematikos (213), fizikos (213), anglų (167), lietuvių (140) ir antrosios užsienio kalbos (96), taip pat pradinio ugdymo (167), chemijos (151), biologijos (103) ir kitų dalykų mokytojų. Iš viso – beveik 2000 pedagogų!
Kai vidutinis mokytojo amžius virš 50, valstybei pats laikas sustiprinti pedagogų rengimo bazę ir užtikrinti jo kokybę. Bet ir šioje srityje padėtis lieka miglota. Uždarytas Vilniaus Edukologijos universitetas, neaiški Šiaulių universiteto perspektyva. Audito ataskaitoje pažymėta, jog aukštojo mokslo įstaigų jungimas gali ir neduoti laukiamos kokybės, nes jungiami skirtingo profilio universitetai, pamirštas kolegijų tinklas.
Švietimo ministerija teigia, kad pedagogines studijas jau kelinti metai pasirenka keli šimtai studentų. Tačiau tam, kad baigę studijas jie iš tikrųjų taptų mokytojais, turi keistis mokytojo padėtis. Norint, kad profesija taptų iš tiesų prestižine, būtina užtikrinti stabiliai augantį atlygį. Kol kas, nepaisant skiriamų didesnių lėšų, daugelio mokytojų, ypač regionuose, atlyginimai vis dar nepasiekia vidutinio šalies atlyginimo lygio.
Kita vertus, pedagogui, kaip ir bet kuriam jaunam specialistui, ne mažiau svarbios yra jo asmeninio tobulėjimo ir karjeros perspektyvos. Kvalifikacijos kėlimas lygiai tiek pat svarbus mokytojui, kiek ir, tarkime, gydytojui ar slaugytojui. Ir ne bet koks, ne „dėl paukščiuko“, o kokybiškas, ypač atliepiantis dalykininkų poreikius. Mokytojo tobulėjimo krepšelis, skirtas kvalifikacijai kelti, būtų tinkamas sprendimas.
Trečdalis mokinių, neišlaikiusių matematikos egzamino, yra daugiau nei akivaizdus faktas, kad Lietuvos švietimo sistema išgyvena tikrą krizę.
Kas skaito, rašo, duonos neprašo, – sako sena lietuvių patarlė. Šiandien ji primena ne vien švietimo lygio reikšmę tautos ateičiai, bet verčia susimąstyti ir apie kitus dalykus: švietimo turinį bei mokymo metodiką. Ar viskas čia tvarkoje? Ar testais perkrauti pratybų sąsiuviniai padeda mokiniui gerai įsiminti dėstomą dalyką?
Šiais išmaniųjų telefonų laikais, kai ne tik paaugliai, bet ir daugelis suaugusiųjų, pasyviai slysta informacijos gausos paviršiumi, nevertėtų retsykiais grįžti prie susikaupimą ugdančių senųjų „skaitymo ir rašymo“ metodų? Turėtume savęs paklausti, kodėl mūsų seneliai, kurie buvo baigę gimnazijas Smetonos laikais, iki pat senatvės gebėdavo išspręsti algebros ir geometrijos uždavinius arba cituoti ištisus tekstus lotynų kalba? Negi tautos naujųjų kartų gebėjimai taip stipriai sumenko? Kodėl mes, turintys nepalyginamai daugiau galimybių, MOKOME, bet nepakankamai IŠMOKOME? Tai klausimas pirmiausia specialistams, bet jis turi rūpėti visiems mums.
Sutarkime, kad gana protokolinių kalbų. Įsipareigokime mokytojui ir mokyklai. Imkimės STATYTI LIETUVOS MOKYKLĄ.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.