Nebegali būti taip, kad žmogaus pajamos siekia milijonus, o mokesčių jis sumoka mažiau už mokytoją ar eilinį valstybės tarnautoją. Atleiskite, bet nuo milijoninių pajamų sumokėti vos procentą (ar net dar mažiau) mokesčių, žvelgiant plačiau – valstybės ir jos piliečių išdavystė.
Tai – apie kitų metų Lietuvos biudžetą, dėl kurio užvirė aštrios diskusijos. Kai girdžiu, kad nėra pakankamai pinigų Lietuvos mokytojų atlyginimams didinti, tų keliasdešimties milijonų, o stambiojo verslo asociacijos prašo valstybėje nieko nekeisti, apima nesaugumo jausmas. Šis jausmas tik stiprėja, kai išgirsti, kad Lietuvoje blogiausiai gyvena ne pensininkai, neįgalieji ar vieniši tėvai, o stambusis verslas ir stambieji ūkininkai.
Taip, sutinku, mokesčiai keičiami per dažnai, daug chaoso. Taip neturi būti. Valstybė turi ieškoti vidinių rezervų ir turi būti valdoma efektyviau, o Seimas išleisti gerokai mažiau lėšų saldainiams pirkti tiesiogine šių žodžių reikšme.
Tačiau neefektyvus valstybės valdymas reiškia ir kitus dalykus: egzistuojančią mokesčių neteisybę, mokestines privilegijas, nesąžiningus įstatymus. Ir viso to pasekmė – apskritai per menkas valstybės biudžetas. Per mažos pensijos ir atlyginimai. Per mažai investicijų į vaikus, į socialinę, švietimo, mokslo sritis.
Apie tai Lietuvai nuolat kalba Europos Komisija. Pagal iš mokesčių gaunamas pajamas Lietuva yra ES valstybių sąrašo apačioje. Eurostato duomenimis, mokesčių ir bendrojo vidaus produkto (BVP ) santykis Lietuvoje pernai buvo 30,5 procento, kai ES vidurkis – 40,3. Santykinis pajamų ir turto apmokestinimas – taip pat vienas iš blogiausių: mokesčių ir BVP santykis pernai buvo 5,7 procento, o ES vidurkis –13,2.
Šių faktų nuneigti neįmanoma. Ir šie faktai reiškia, kad net jei valstybė būtų valdoma labai efektyviai, lėšų būtų per mažai: kur trumpa, ten trūksta. Ir kitaip būti negali, kai valstybę išlaiko mažas ir vidutines pajamas turintys piliečiai. Šie faktai reiškia, kad Lietuva turi per mažas galimybes investuoti į savo žmones. Gerokai mažiau, nei priimta ES.
Naivu manyti, kad vien tik iš didelio gailesčio 2017-ųjų pabaigoje Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija sutarė dėl Europos socialinių teisių ramsčio. Ne iš gero gyvenimo 2021–2027 m. ES biudžete numatyti 6 milijardai eurų Vaikų garantijų iniciatyvai, dvigubai daugiau lėšų kovai su jaunimo nedarbu, trigubai – programai „Erasmus+“, kuri suteikia jaunimui galimybes mokytis, stažuotis, įgyti patirties ir dirbti savanoriais užsienyje. Padidintas ir Europos socialinis fondas, kuris svarbus kovojant su skurdu ir atskirtimi.
Esu tikra, kad didžioji dalis politinio Europos elito pagaliau suprato, kad prastėjanti socialinė padėtis gresia chaosu ir visos ES žlugimu. Kad gyvenimas už aukštų ir spygliuotų tvorų nėra toks jau saugus. Kad didėjantis žmonių nepasitenkinimas gali sugriauti ir turtingai gyvenančiųjų gyvenimus.
Ką Lietuvoje tenkina situacija, kokia yra dabar: per 300 tūkstančių, gyvenančiųjų žemiau absoliutaus skurdo ribos (pajamos per mėnesį nesiekia nė 245 eurų), didėjanti atskirtis, gresiantys visuotiniai viešojo sektoriaus darbuotojų streikai?
Tinka tokia situacija? Nestabili, susipriešinusi, pasitikėjimą praradusi valdžia? O gal to trumparegiškai ir siekiama, nes tuomet labai lengva nieko nekeisti?
Ar daugumą Lietuvos žmonių tenkina nevienodos galimybės mokytis, gydytis, gauti socialines paslaugas, kurti savo ateitį? Tenkina pensijos ir atlyginimai? Ar tenkina darbo santykiai, vis dar dažnokai paremti psichologiniu smurtu, o ne bendradarbiavimu?
Biudžetas yra susitarimas, iš kur ir kaip – gausime pajamų, jas išleisime.
Dėl sraigtasparnių (Lietuva perka 6 modernius kovinius už 300 milijonų) juk susitarta, niekas neprieštarauja. Ar galima susitarti dėl mokytojų atlyginimų? Mokytojus ir jų atlyginimus kitais metais išgelbėtų vos vienas kovinis sraigtasparnis. Misija įmanoma.
Švedija apskritai nusprendė apmokestinti bankus, kad šie prisidėtų prie valstybės gynybos šimtais milijonų eurų. Ir kodėl Lietuvoje toks sprendimas sunkiai įsivaizduojamas? Na, gerai, tebūnie tai savanoriškos aukos į tam tikrą valstybės gynimo fondą: kas kiek galit iš patriotiškumo rinkai, kuri neša pelną. Naivu? Ir aš taip manau. Bet kaip būtų gražu, jei stambusis kapitalas padovanotų Lietuvai nors po vieną sraigtasparnį kasmet. Tik už 50 milijonų. Susimestų ir mokytojai, bet jiems per brangu.
Realybė, deja, tokia: jei nieko nekeičiam, nepasirašom naujos socialinės sutarties, tai ir nekuriam valstybės (žodžio gerovė čia vengiu sąmoningai). Ir vėl tampysim tą per mažą biudžeto paklodę į visas puses: stambieji ūkininkai ir vežėjai – sau, bankai ir prekybos tinklai – sau, o skurstantis viešasis sektorius, tarp jų ir mokytojai – kaskart ir kasmet – streikuos dėl mažų atlyginimų.
Tinkami mokytojų atlyginimai yra ne tik atlyginimai už sunkų darbą. Tai ir investicijos į vaikus. Tų investicijų niekada nebus per daug. Todėl pritariu siūlymui nuo kitų metų sausio Lietuvoje tiekti nemokamus pietus ikimokyklinukams savivaldybių pasirinktose bendrojo ugdymo mokyklose, o nuo rugsėjo – nemokamus pietus ir ikimokyklinukams, ir pirmokams visoje Lietuvoje. Tikiuosi, kad tam pritars ir Seimas, juk 2008 metais gebėjome nemokamai maitinti visus ikimokyklinukus ir pradinukus. O kartais girdžiu, kad tai pinigų švaistymas vėjais. Brangu. Be to, vaikai to maisto dažniausiai ir nevalgo.
Gal kai ką ir nustebinsiu, bet vaikai ir Lietuvoje, ir likusiame pasaulyje valgo. Nori valgyti, nors kai kurie vaikai ne visada turi ką (skurdą, nepriteklių patiria kas ketvirtas ES vaikas, tarp jų – ir Lietuvos). O juk nuo vaikystės skurstantiems vaikams sunkiau sekasi mokytis, jų silpnesnė sveikata, vėliau jiems būna sudėtingiau gauti gerą darbą, didelė tikimybė, kad dėl to skurs ir jų vaikai.
Mes to norime?
Mes ir toliau pasirengę amžinai leisti milžiniškas sumas kovai su pasekmėmis – su jaunimo nedarbu, su skurdu, atskirtimi ir menkomis pajamomis, su patyčiomis, nusikalstamumu, smurtu šeimose ir savižudybėmis?
O pinigų visada bus per mažai. Visada. Esmė, ką renkamės prioritetu. Būtent vaikai turi tapti prioritetu, pirmuoju valstybės pasirinkimu. Ir vaiko pinigai bei nemokamas maitinimas yra tik dalis to, ką privalome padaryti savo vaikams.