Vilija Blinkevičiūtė. Gerovės valstybė: tai savaime neįvyksta

Liepos 12 dieną prasidėjo naujas valstybės politinės raidos etapas, su kuriuo žmonės sieja ir geresnio gyvenimo lūkesčius. Laimės žiburys, apie kurį rašė mūsų literatūros klasikas Jonas Biliūnas, iškeltas ant aukščiausio kalno ir įžiebtas. Gerovės valstybė. Tokia, kurioje, kaip teigia Prezidentas Gitanas Nausėda, nereikia spygliuotomis, aukštomis tvoromis apsistatyti turtingiesiems nuo skurdžiau gyvenančiųjų.

Pritariu: valstybėje, kurioje didelė atskirtis bei nelygybė, ir turtuoliai verkia. Prisipažinsiu ir tai, kad man svarbiau vargstančiųjų ašaros. Būtent dėl vargingai gyvenančiųjų, mažiau galimybių turinčiųjų, tikiu, juk ir iškeltas tikslas – sukurti gerovės valstybę.

Radikalūs, o ne kosmetiniai sprendimai

Iš visos širdies linkiu naujajam Prezidentui stiprybės ir sėkmės, įgyvendinant savo siekius, kurių svarbiausias, mano galva, – gerovės valstybė. Jei šio tikslo bus siekiama nuoširdžiai ir sąžiningai, laukia nuožmi kova. Gerovės valstybė nesukuriama pernakt. Ir savaime tai neįvyksta.

Nuo 7,3 iki 5 kartų sumažinti pajamų skirtumą tarp penktadalio daugiausiai ir penktadalio mažiausiai uždirbančių gyventojų. Padidinti biudžeto pajamas nuo 30 proc. iki 35 proc. bendrojo vidaus produkto. Mažinti regioninę atskirtį: pasiekti, kad mažesnėse apskrityse gyventojų pajamos sudarytų 85 proc. sostinės regiono vidurkio. 1 milijardą ES fondų lėšų, kurių valdžia nepanaudoja, nukreipti konkurencingumui didinti ir kovai su regionine atskirtimi. Lietuva pagal švietimo kokybės ir moksleivių gebėjimų rodiklius turi patekti tarp 20 geriausių valstybių pasaulyje.

Visų šių tikslų įgyvendinimas gyvybiškai svarbus Lietuvai. Drįstu teigti, kad visi šie siūlymai revoliucingi, reikalauja radikalių, esminių, o ne dalinių, kosmetinių ir net visuomenę apgaunančių sprendimų. Pirmiausia, mokesčių srityje (ką ir deklaruoja Prezidentas): naikinti mokesčių privilegijas, nesąžiningas lengvatas, progresyviai apmokestinti visas pajamas.

Savaime tai neįvyks. Vien jau todėl, kad tai yra tiesioginis ar netiesioginis pasikėsinimas į tų piliečių, kurie, pasak Prezidento, gyvena už aukštų ir spygliuotų tvorų, gerovę. Paskutinis pavyzdys: formuojama nauja Seimo dauguma savo programoje nė neužsiminė apie visų pajamų apmokestinimą. Tikiu, kad tuomet dar tik išrinktojo Prezidento viešas nusivylimas šiuo faktu buvo nuoširdus.

Džiugu, kad Prezidentas supranta: kuriant gerovės valstybę, nepakanka ir nepakaks trupinių pabarstymo nuo kylančios ekonomikos stalo. Realybė tokia: socialinė pažanga privalo eiti kartu su ekonomine pažanga arba net sparčiau už ją. O tai reiškia žymų valstybės išlaidų didinimą socialinėms paslaugoms, pensijoms, švietimui. Didinimą ne procentais, o kartais. Valstybės vadovo pareiga – kaip tuo įtikinti Seimo daugumą, Vyriausybę, turtingai gyvenančius.

Palankūs pokyčiai ES ir užduotys valstybių vadovams

Gera žinia ta, kad dauguma Lietuvos ir Europos visuomenių pritaria radikaliems sprendimams, siekiant socialinio teisingumo. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) praėjusiais metais klausė: „Ar valstybė turi labiau apmokestinti turtinguosius, kad padėtų sunkiai gyvenantiems žmonėms?“ Du trečdaliai Lietuvoje apklaustųjų atsakė teigiamai. Vokietijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Slovėnijoje teigiamai atsakiusiųjų dalis dar didesnė – 75 proc. ir daugiau.

Gera žinia Lietuvai ir tai, kad Europos Sąjunga imasi spręsti problemas socialinėje srityje. 2017-ųjų pabaigoje Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija sutarė dėl Europos socialinių teisių ramsčio.

Priimti pirmieji sprendimai: praėjusią kadenciją Europos Parlamentas balsavo už naujas taisykles dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros; už Europos prieinamumo aktą, kuris reiškia, kad vis daugiau kasdienių gaminių ir paslaugų privaloma tvarka bus pritaikyta neįgaliesiems; už direktyvą dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų; pradėtas įgyvendinti veiksmų planas, skirtas sumažinti moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus; pritarta Vaikų garantijų iniciatyvai.

Kuriant gerovės valstybę, nepakanka ir nepakaks trupinių pabarstymo nuo kylančios ekonomikos stalo. Realybė tokia: socialinė pažanga privalo eiti kartu su ekonomine pažanga arba net sparčiau už ją. O tai reiškia žymų valstybės išlaidų didinimą socialinėms paslaugoms, pensijoms, švietimui. Didinimą ne procentais, o kartais.

Vilija Blinkevičiūtė

Labai svarbu šiuos sprendimus kuo greičiau perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti. Tai reiškia, kad ES ir kiekviena valstybė atskirai turi didinti biudžeto dalį, skiriamą socialinei sričiai.

Labai svarbu rudenį derybose tarp Europos Parlamento, Komisijos ir valstybių vadovų apginti 2021–2027 m. ES biudžetą, už kurį pavasarį jau balsavo Europos Parlamentas. Šiame biudžete numatytos didesnės investicijos į socialinę sritį: 6 milijardai eurų Vaikų garantijų iniciatyvai, dvigubai daugiau lėšų kovai su jaunimo nedarbu, trigubai – programai „Erasmus+“, kuri suteikia jaunimui galimybes mokytis, stažuotis, įgyti patirties ir dirbti savanoriais užsienyje. Padidintas ir Europos socialinis fondas, kuris svarbus kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi.

Tikiuosi, kad tokiam biudžetui pritars ir naujasis Lietuvos Prezidentas, ir naujoji Europos Komisijos vadovė Ursula von der Layen, 9 metus dirbusi Vokietijos federalinės vyriausybės šeimos ir jaunimo bei socialinės apsaugos ir darbo ministre. Ateityje tikiuosi pritarimo ir siūlymui visoje ES įteisinti minimalias pajamas, kurios garantuotų žmonėms apsaugą nuo skurdo: pensijos, atlyginimai, piniginė parama ar vaiko pinigai turi būti tokie, kad neleistų skursti.

Tikiu, kad sukurti gerovės valstybę įmanoma ir kad tai nėra rinkimų triukas. Reikia ne tik politinės valios. Reikia drąsos ir sąžinės, daugiau vieningumo, mūsų visų sutelkto darbo ir čia, Lietuvoje, ir Europos Sąjungos institucijose. Tik jei dirbsime kartu, galime kurti ateities sėkmės istoriją apie sąžiningą ir socialinę Lietuvą. Apie gerovės valstybę. O tai savaime neįvyksta.