Naujieji pakeitimai būtų taikomi dažnai pasaulio galingiesiems priklausančioms platformoms „Bolt Food“, „Wolt“, „ZitiCity“, „Bolt“, „Yandex“ ar „Uber“.
Europos Parlamente prasidės diskusijos. Jos jau prasidėjo Lietuvoje: direktyvos projektas aptartas Trišalėje taryboje. Paaiškėjo Lietuvos valdžios ir darbdavių atstovų pozicija: iš esmės nieko keisti nereikia, viskas čia gerai. Nuskambėjo ir teiginys, kad veikiantieji per e-platformas ir nereikalauja jokių papildomų teisių bei apsaugų.
Ne, tai nėra tiesa. Ir ne viskas čia gerai.
Kviečiu valdžios atstovus, politikus išgirsti Europos Komisiją, dirbančiuosius ir pradėti rimtas diskusijas.
Ne tik pliusai, bet ir minusai
Ir prieš keliolika metų, kai pasaulyje atsirado e-platformos, ir dabar veikla per jas piešiama rožinėmis spalvomis: paprasta pradėti darbą, darbo laiką nustato pats darbuotojas, įsidarbinimo procedūrų kaip ir nėra, darbdavio taip pat kaip ir nėra, o e-platforma atlieka „tarpininko“ vaidmenį ir tik renka tarpininkavimo (tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo) mokestį.
Taip, lankstus darbo grafikas ir galimybė žmonėms, pavyzdžiui, po nuolatinio darbo ar mokslo, papildomai užsidirbti – dideli privalumai. Čia didžiųjų privalumų sąrašas ir baigiasi.
2018-ųjų sausį Lietuvoje įvyko pirmas vairuotojų (pavežėjų), dirbančių per platformas „Uber“ ir „Taxify“, streikas. Reikalauta didesnių kainų už suteikiamą paslaugą. Panašūs streikai – ne retenybė ir visame pasaulyje.
2020-ųjų gegužę „Uber“ vairuotojai streikavo JAV ir D. Britanijos miestuose, buvo tiesiai šviesiai teigiama: sunaikinus įprastus taksi, vairuotojo darbas tapo vergija, o pajamos nesiekia minimalių pajamų lygio – tenka dirbti 60 valandų per savaitę vien tam, kad išgyventum. Streikuojantieji reikalavo padidinti paslaugų tarifus, sumažinti „tarpininkavimo“ komisinius nuo 25 iki 15 procentų, pagerinti darbo sąlygas, įskaitant darbo užmokestį už darbą savaitgaliais.
E-platforma ir kurjeris – „lygiaverčiai partneriai“?
Situaciją Lietuvoje bene geriausiai atspindi Kurjerių asociacijos kreipimasis dėl platforminio darbo į Vyriausybės ir Seimo atstovus. Konkrečiais pavyzdžiais aiškiai
įrodoma, kad platforminį darbą dirbančiųjų teisės nėra tinkamai ginamos, interesai – neatstovaujami, o darbo santykiai primena baudžiavos laikus, kai visada teisus ponas pats vienas nustato, kiek, kaip ir už kiek dirbsi, net ar apskritai dirbsi. Ir pasiskųsti nėra kam.
Taigi darbiniai santykiai e-platformose nereguliuojami. Jei tiksliau – reguliuojami tik pačių e-platformų. Nemaža dalis e-platformų nesudaro nei darbo, nei paslaugų sutarčių su darbą atliekančiais žmonėmis.
E-platformos apskritai nelaiko savęs darbdaviais ir vadina save „tarpininkais“, o dirbančius žmones – „lygiaverčiais partneriais“. „Partneriai“ dirba savarankiškai, pagal individualios veiklos pažymas, veiklai naudoja savo darbo priemones, pavyzdžiui, automobilį.
Kaip sekasi „tarpininkams“ ir „partneriams“? Juk „partneriai“ turėtų dalytis ir pelnu, ir atsakomybe, ir informacija? Deja.
Nenuspėjami įkainiai ir darbo krūviai
E-platformos pasilieka sau teisę vienašališkai, be jokio „partnerių“ įspėjimo ar sutikimo, net kasdien keisti įkainius už atliktą darbą. Be to, gali be jokių įspėjimų ar paaiškinimų nustoti siūlyti užsakymų, pavyzdžiui, konkrečiam pavežėjui ar kurjeriui.
Tokie veiksmai mažų mažiausiai prieštarauja ES direktyvai dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų, kai net 40 valandų per savaitę dirbęs ar užsakymų laukęs žmogus neuždirbs nė minimalaus atlyginimo.
Ir todėl profesinių sąjungų reikalavimas, kad toks darbas būtų įvertintas bent jau minimaliu atlyginimu, yra ir teisėtas, ir teisingas. Kaip ir reikalavimas e-platformoms nustatyti minimalius pristatymo ir valandinio darbo įkainius, nustatyti darbo ir poilsio režimą, mokėti už viršvalandžius.
Algoritmai, robotukai ir jokių darbdavių
Realybė tokia, kad e-platformose veiklą organizuoja ir kontroliuoja, užsakymus „partneriams“ skirsto arba neskirsto programėlės, algoritmai ir kitokie robotukai su dirbtinio intelekto savybėmis.
Šių robotukų veikimo principai slepiami, „partneriams“ neteikiama jokia informacija apie dirbančiųjų skaičių, įkainių nustatymo principus, darbo sąlygas, įvertinimus ir t.t. Tai sudaro sąlygas neskaidriai veiklai, tyčiniam vidinės konkurencijos didinimui, įkainių ir užsakymų kiekio mažinimui.
Apie tai kalbama ir Europos Komisijos pateiktame direktyvos projekte.
Apie tai dar praėjusių metų rugsėjį nevienareikšmiškai pasisakė Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl sąžiningų darbo sąlygų, teisių ir socialinės apsaugos skaitmeninių platformų darbuotojams. Aiškiai konstatuota, kad algoritminis valdymas gali lemti neskaidrumą priimant sprendimus, suteikia galimybę nekontroliuojamai vykdyti dirbančiųjų diskriminaciją bei sekimą. Valdyti turi ne algoritmai ir robotukai, bet žmogus, kad darbuotojai galėtų ginčyti sprendimus.
Tai reiškia ir tai, kad verslo valdyme turėtų dalyvauti ir pagrindinį darbą atliekantys žmonės arba jų įgalioti atstovai.
Socialinė apsauga – nepakankama
Dirbančiųjų per e-platformas pagal individualios veiklos pažymėjimą socialinė apsauga nėra pakankama. Toks žmogus neturi valstybinio socialinio draudimo nuo nedarbo, jis neturi valstybinio socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe (o kurjeriai juk skuba, nelaimingų atsitikimų tikimybė didžiulė). Jis neturi teisės į kasmetes atostogas.
Kitaip tariant, e-platformos visą socialinę apsaugą, rizikas perkelia ant savarankiškai dirbančio žmogaus, nors toks platforminis darbas dažnai prilygsta samdomam darbui pagal darbo sutartį. Būtent taip yra nusprendę teismai Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Suomijos trišalė taryba.
Ir čia slypi viena iš pagrindinių visų nesutarimų priežasčių.
Darbo sutartis ar individuali veikla?
Kai kurie Lietuvos darbdavių atstovai teigia, kad Europos Komisijos pasiūlyta direktyva siekia visus veikiančius per e-platformas „pakišti po Darbo kodeksu“. Tai nėra tiesa.
Direktyvos projekte nėra teigiama, kad per e-platformas visi turės dirbti tik pagal darbo sutartis. Direktyva siekiama užtikrinti, kad per e-platformas veikiantiems žmonėms būtų suteiktas toks teisinis statusas, kuris atitinka jų atliekamas funkcijas. Klausimas toks: kada darbuotoją priskirti darbo sutartininkų kategorijai, o kada – savarankiškai dirbančių?
Europos Komisija siūlo penkis kriterijus. E-platforma turėtų įdarbinti žmogų pagal darbo sutartį, jei veiklos pobūdis atitiktų bent du iš pasiūlytų kriterijų. Pavyzdžiui, jei e-platforma vykdo asmens veiksmų kontrolę arba tikrina bei vertina veiksmų kokybę, įskaitant ir vertinimą elektroninėmis priemonėmis; jei e-platforma draudžia asmeniui pačiam susirasti klientus ar teikti paslaugas bet kuriam trečiajam asmeniui. Toks asmuo, Europos Komisijos manymu, jau turėtų dirbti pagal darbo sutartį.
Esu tikra, kad visais šiais klausimais iečių bus sulaužyta daug.
Darbas per e-platformas įgauna vis didesnį mąstą. Vis dėlto technologijų pažanga neturėtų reikšti vis mažesnes socialines garantijas, pigią darbo jėgą ir paslėptus darbo santykius. E-platformos turėtų prisidėti prie dirbančiųjų gerovės. Būtent apie tai ir yra Europos Komisijos pateiktas siūlymas.
Problemų neigimas iškelia nelinksmą klausimą: ar mus jau tikrai negrįžtamai valdo (artimiausioje ateityje valdys) niekam už nieką neatsakingi algoritmai ir robotukai?