Socialdemokratas gerai žino, kas yra valstybė ir kaip ji veikia. Socialdemokratas dirbo viešajame sektoriuje – jis yra savivaldybės tarybos narys, jis matė, kaip formuojamos ir veikia Vyriausybės. Jis yra mokytojas, pareigūnas, gydytojas, socialinis darbuotojas, slaugytojas – žmogus, kuris nešė atsakomybę. Socialdemokratas, kitaip tariant, dirbo atsiraitojęs rankoves – išbandė viešąjį sektorių, o viešasis sektorius išbandė jį.
Todėl socialdemokratas atsargiai sveria žodžius dalydamas pažadus ir įtariai žiūri į veikėjus, kurie žada greitus ir paprastus sprendimus. Jis yra reformistas, kuris iš patirties žino, kad tik judant iš lėto galima sukurti ateitį, kurioje žmonės galės iki galo atskleisti savo potencialą, nebus išnaudojami ir gyvens solidarioje, teisingoje ir kūrybiškoje demokratinėje visuomenėje.
Socialdemokratas nemano, kad paprasti žmonės ir valstybės reikalai yra atskiri poliai. Toks skirstymas jam nėra priimtinas, nes jis supranta, kad valstybė ir yra žmonės. Socialdemokratas savo akimis matė, kad valstybės institucijose sėdi tie patys žmonės, kuriuos nuo „kenkėjiškų“ institucijų gina antisisteminiai politikai. Todėl socialdemokratas siekia pasirūpinti, kad ryšys tarp valstybės ir žmonių būtų nuolat stiprinamas, t. y. kad žmonės jaustų realią valstybės ir jos institucijų naudą.
Socialdemokrato nuomone, stiprios valstybės institucijos ir rinkos reguliavimo instrumentai yra reikalingi, nes laisva rinka ir viešųjų paslaugų privatizacija sukuria daug neteisybės. Tuo pat metu socialdemokratas žiūri skeptiškai į tyrimus, rodančius, kad esame patys turtingiausi ar laimingiausi – jis supranta, kad realių žmonių išgyvenimų negalima suplakti į abstrakčius statistinius vienetus.
Socialdemokratas mano, kad teisingumo nusipelnome visi, nes kiekvienas iš mūsų savo darbu bei mokesčiais kuriame gerovę valstybėje. Juk valstybė priklauso visiems piliečiams – tai yra gėlių daržas, kuris žydi tik įdėjus daug pastangų ir rūpesčio. Juk gėrybės valstybėje atsiranda tik tada, kai naudojamės bendra gamta, švietimu, sveikatos apsauga, valstybės užtikrinamu saugumu, keliais ir elektros tinklais. Net ir mūsų narystė Europos Sąjungoje ir NATO – tai taip pat yra mūsų gerovės valstybės ir mūsų visų darbo rezultatas. Kadangi visa tai kuriame kartu, todėl sukurtos gėrybės turėtų būti paskirstomos teisingai, atsižvelgiant į žmonių poreikius.
Gėrybės, kitaip tariant, turėtų būti skirstomos tiek atsižvelgiant į žmogaus iniciatyvą ir darbą, tiek į bendrą žmogiškąjį orumą. Būtent todėl socialinė politika socialdemokratui yra ne parama ar pašalpa, o investicija į mūsų visų gyvenimus, valstybės ilgalaikę sėkmę ir teisingumo atstatymas.
Kaip socialdemokratas sprendžia aktualiausias politines problemas? Ogi sistemiškai, nepopulistiškai. Antai geras pavyzdys – lažybų verslas. Socialdemokratas sutinka, kad lažybos yra socialinis blogis, tačiau tuo pat metu jis supranta, kad lažybų bendrovės finansuoja sportą bei žiniasklaidą. Taigi, spręsdamas priklausomybių nuo lažybų problemą, socialdemokratas tuo pat metu reikalaus spręsti ir sporto bei žiniasklaidos finansavimo problemą. Paprastai tariant, socialdemokratas neapsimetinės, kad lažybas galima lengva ranka uždrausti nesukeliant neigiamų pasekmių kitiems sektoriams. Tai – sistemiškas požiūris į valstybės valdymą.
Kitas pavyzdys – kultūros žiniasklaidos finansavimas. Socialdemokratas supranta, kad sumažinus finansavimą kultūros žiniasklaidai, ne tik silpnėja visuomenės ryšys su kultūra, bet taip pat skursta ištisos kultūros profesijos šakos. Antai menotyrininkai, muzikologai, teatrologai tiesiog praranda savo pragyvenimo šaltinį. Taigi socialdemokratas mato, kad kiekvienas pasirinkimas vienoje politikos šakoje – net jei iš pirmo žvilgsnio jis neatrodo susijęs – veikia kitus procesus.
Dar vienas pavyzdys – darbo rinka. Socialdemokratas puikiai supranta, kad verslai yra suinteresuoti įsivežti pigios darbo jėgos, tačiau tuo pat metu reikalauja atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuviai nenori dirbti kai kurių darbų būtent dėl to, kad jiems siūlomos apgailėtinai mažos algos. Apibendrinant galima sakyti, kad socialdemokratas pasikliauja ekspertine analize ir žiūri į problemas sistemiškai.
Socialdemokratas yra tiek praktikas, tiek teoretikas. Tarp mūsų yra nemažai politikų, kurie vis užsimano kažką drausti, reformuoti. Antai konservatoriai užsuko tokią virtinę draudimų ir reformų, kad žmogui net galva gali apsisukti. O štai socialdemokratas žino, kad draudimais nepasieksi to, ko nori, net jei tai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip greičiausia strategija. Socialdemokratas supranta, kad politikoje „sveikas protas“ ne visada yra geriausias patarėjas. Juk žmonės visada ieškos kūrybingų būdų, kaip minėtus draudimus ir reformas apeiti.
Taigi žvelgdamas teoriškai į valstybės valdymą, socialdemokratas visus sprendimus pasveria praktikoje. Tuščiai nesireklamuodamas ir nesimušdamas kumščiu į krūtinę jis siekia rasti optimalų sprendimą, t. y. kompromisą, kuris leistų pokyčius paversti kūnu. Galima pasakyti taip: socialdemokratas visada vengė ir vengs „popierinių“ draudimų ir reformų. Jam tai yra tiesiog svetima. Socialdemokratas mano, kad kartais ir netobuli sprendimai – jeigu jie nukreipia sistemą teisinga kryptimi – yra geri. Jis neleis „tobuloms“ ambicijoms sugriauti laipsniškų, apgalvotų pokyčių.
Ką socialdemokratas mano apie Lietuvos geopolitinę situaciją? Socialdemokratas visada buvo proeuropietiškas ir provakarietiškas. Jis nepasisakė prieš stojimą į Europos Sąjungą, neorganizavo kvailų referendumų. Jis mėgsta Europą ir Lietuvos ateitį mato būtent šioje valstybių sąjungoje.
Socialdemokratas supranta geopolitines grėsmes ir į jas žiūri labai rimtai. Jis yra Šaulių sąjungos narys, aukoja Ukrainos kariams, rinko ir gabeno kariaujančiai valstybei paramą. Vis dėlto, socialdemokratas nėra paranojikas ir jam neatrodo, kad kelio ženklai įgalina Rusijos imperializmą ar artina Lietuvos okupaciją. Jam visur nesisapnuoja Sovietų Sąjunga ir jos reliktai. Socialdemokratas, nesvarbu, ar verčiasi sunkiau, ar pasiturinčiai, yra gerai integravęsis visuomenėje. Taigi jam nebūdingos fobijos, sąmokslo teorijos, visko aiškinimas per klastą, apgaulę ir priešų veikimą. Jis žino, kad kartais neteisingų dalykų tiesiog nutinka.
Socialdemokratas nekiša religijos į politiką, nemosuoja krikščioniškų vertybių vėliava, bet jis nueina į mišias ir padeda visoms religinėms bendruomenėms spręsti praktinius iššūkius. Net jei socialdemokrato giminaičiai kreivai žiūri į partijas ir klausia: „ką jūs tam Seime, visai išdurniavot?“, jis visada su jais kalba pagarbiai, nesiekia atimti paso ir nevadina jų runkeliais.
Socialdemokrato ne tik neerzina giminės baliai, bet jis puikiausiai moka juose be jokios ironijos pasismaginti pagal naujausius estrados šlagerius. Socialdemokratui patinka Jessica Shy, o ypač tai, kaip dažnai ji dainuoja apie rožes ir bites.
Socialdemokratas su nerimu žiūri į pasaulį ir jame kylančius iššūkius. Jis supranta, kad gyvena Lietuvoje – šalyje su ypatinga istorija ir specifine geografine padėtimi. Todėl klausydamas Vakarų kolegų socialdemokratų jis bando rasti lietuvišką variantą, kuris leistų pasiekti mūsų šaliai naudingą socialdemokratijos kelią.
Socialdemokratas tiki, kad niekieno gyvenimo neturėtų lemti tai, ar jis gimė turtingoje, ar neturtingoje šeimoje, kokia mokykla buvo arčiausiai jo namų ar kokioje geografinėje vietoje jis augo. Jo tikslas – pasirūpinti, kad visas viešasis sektorius iš tikrųjų veiktų žmogaus naudai. Užuot kėlęs rietenas, jis ieškos sprendimų – užuot tuščiai kovojęs kultūrinius karus ir priešinęs visuomenę, jis spręs žmonėms aktualiausius klausimus. Štai ką reiškia būti socialdemokratu šiandien.
***
Vilija Blinkevičiūtė yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė, Europos Parlamento narė; Tadas Vinokuras yra socialdemokratas, politikos mokslų doktorantas Londono universitete „Goldsmiths“, Ruslanas Baranovas yra Vilniaus rajono savivaldybės socialdemokratų frakcijos seniūnas.