Įstatymiškai buvo numatyta, kad neišlaikęs PUPP (negavęs bent ketverto) neturės teisės perkopti į vienuoliktą klasę. Tokiu atveju galėtų mokytis profesijos arba liktų kartoti kurso (perlaikymo galimybė tarsi dar nebuvo konkretizuota). Turint omenyje, kad mokymasis privalomas iki šešiolikos metų, tai vargiai vaikas liktų kartoti kurso. Vis dėlto vienuolika savivaldybių neturi net profesinio mokymo įstaigų filialų, o išvykti iš namų ne kiekvienam būtų paprasta. Juk yra socialinės, ekonominės, kultūrinės atskirties vaikų, kurių šeimos stokoja lėšų.
Šis įstatymo punktas atšauktas. Lieka sena tvarka – tai kai kurioms mokykloms sumažina rūpesčių dėl mokinių skaičiaus, – tačiau praktiškai PUPP neįgyja jokio svorio, ir vėl tinkamai nepasirengęs mokinys ateis į vienuoliktą klasę. Kai kurios gimnazijos tai vertina neigiamai. Išvada aiški – pačių numatytam pokyčiui nepasirengta ir PUPP toliau devalvuojamas.
Kitas akivaizdus pavyzdys – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimas Nr. 768 „Dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“. Jame labai aiškiai suformuluota, kad vienuoliktoje (III gimnazijos) klasėje turi būti 21 mokinys. Taigi, vienas mokinys gali lemti, ar bus formuojama klasė. Palikta galimybė toje mokykloje steigti kitos gimnazijos skyrių. Tokiu atveju reikalingas minimalus mokinių skaičius yra 12. Loginiu požiūriu tokį reikalavimą net įvertinti sudėtinga, nes kartais dešimtoje (II gimnazijos) klasėje nėra reikiamo mokinių skaičiaus, bet po to jų padaugėja. Tai kam vieniems metams dėl vienos klasės toje gimnazijoje steigti kitos gimnazijos skyrių? Tai nesuprantama. O argumentas, kad mokinys neturės galimybės pasirinkti bendrojo ugdymo dalykų, jei nebus 21 mokinio, yra beveik iš piršto laužtas – tai nesugebėjimas lanksčiau žvelgti į ugdymo procesą ir į mokyklų kooperavimosi galimybes.
Rodos, jau seniai laikas moderniau ir racionaliau mąstyti. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) prieš kelerius metus pateikė keturis mokyklų modelius: plečiamas mokyklinis ugdymas (angl. Schooling extended) ir nemokykliniai – išorės – šaltiniai (angl. Education outsourced), mokyklos tampa eksperimentavimo vieta (angl. Schools as learning hubs), mokomasi visur, arba tiksliau – mokomasi einant savo keliu (angl. Learn-as-you-go). Nė viename iš pateiktų mokyklos modelių nėra nurodoma kiekybė (mokinių skaičius) – orientuojamasi į ugdymą(si).
Iš tiesų žymiai svarbiau yra ugdymo koncepcija ir jo organizavimas, siekiant įgyvendinti numatytus tikslus. Orientacija turi būti į vaiką, jo ugdymą(si), o ne perdėtas ekonominis finansinis požiūris, direktyviai orientuojantis į vaikų apskaitą, kartais net neįvertinant ugdymo(si) rezultatų.
Apibendriname: inicijuojant švietimo pokyčius, reikia ne tik dėl kiekvieno pokyčio susitarti, bet ir numatyti jo galimą teigiamą ir neigiamą poveikį ir suplanuoti pokyčio įgyvendinimą, numatant išteklius. Ir, be jokios abejonės, keisti požiūrį į švietimą – švietimas yra investicija į ateitį, o ne išlaidos. O ir nedera savęs kaip baronui Miunhauzenui dabar už plaukų iš pelkės traukti, prisidengiant į vieną ar kitą sritį nukreiptais milijonais – tiesiog reikia susitelkti ir taisyti savo paklydimus. Juk jie klampina.