Vilija Targamadzė. Mokyklų reitingai: spindesys ir skurdas

Paskelbti mokyklų reitingai švietimo bendruomenės, tėvų, kitų suinteresuotų asmenų aptarinėjami gan aktyviai. Be jokios abejonės, prie to prisideda žiniasklaida ir per daugelį metų tarsi jau norma tapęs mokyklos vertinimas, orientuojantis į žurnale „Reitingai“ skelbiamus bendrojo ugdymo mokyklų reitingus. Mokyklos aptarinėjamos pagal privačios organizacijos nustatytus kriterijus, dažnai net nesusimąstant apie vertinimo objektyvumą, atitikimą šalies švietimo politikai, mokyklos veiklos kontekstą ar pan.

Tiesą sakant, reitingai neturėtų būti suprantami kaip koks blogis ar gėris. Jų vertė priklauso nuo jų pagrįstumo, objektyvumo, tikslo ir pan. Niekas negali uždrausti privačioms organizacijoms skelbti mokyklų reitingus, bet keista, kad iki šiol nesiryžtama parodyti tų reitingų spindesio ir skurdo. Ir visiškai keistai atrodo, kad buvusi Vyriausybė tesugebėjo aiškinti, kad oficialiai šiais reitingais nesiremiama, ir dar įdomiau – nustatydama duomenų viešinimo tvarką, apribojo ne tik minėtų reitingų nustatytojams, bet ir mokslininkams, kitiems tyrėjams, pagaliau visuomenei galimybę sužinoti tam tikrus duomenis apie mokyklas, neva tai gali pažeisti asmens duomenų apsaugą.

Tai, kad gali išaiškėti, jog vienas ar keli abiturientai neišlaikė valstybinio brandos egzamino (VBE), skamba visiškai absurdiškai – tokia informacija ir taip sklinda, net nereikia ieškoti duomenų. Be to, kokia jau čia paslaptis? Galų gale, slėpti duomenis ir (ar) riboti jų gavimą yra netinkamas sprendimas – taip iš tiesų negalima bus susidaryti objektyvaus vaizdo apie ugdymo mokykloje progresą ar regresą. Tai koks iš tiesų šio sumanymo siekis – gal noras pridengti tam tikrus VBE ar standartizuotų testų rezultatus? O jų nuosmukis galimas, nes įgyvendinti atnaujintas programas tinkamai nepasirengta (tai signalizuoja ir vadovėlių trūkumas), įtraukiajam ugdymui trūksta net švietimo pagalbos specialistų ir t. t.

Bet grįžkime prie reitingų. Atsivertus žurnalą „Reitingai“, turinys atrodo gan solidžiai – jame pateikiami ne tik įvairių mokyklų reitingai, bet ir kai kurie straipsniai aktualia tematika. Reikia pripažinti, kad yra ir vertingos informacijos: valstybinių (savivaldybių) ir privačių mokyklų skaičiaus kitimas, atskirų mokyklų patirtis, praktikų įžvalgos ir kita.

Šiame straipsnyje apsiribosiu bendrojo ugdymo mokyklų reitingais, kuriais vieni, šoktelėję sąraše aukštyn (bene ryškiausias šuolis yra Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijos – iš 140-tos vietos į 20-tą), džiaugiasi, kiti, kritę sąraše, yra nusiminę, dar kiti kraipo galvas. Ir ne be pagrindo reitingais abejojama. Juk iš esmės nėra bendro mokyklos pasiekimų vaizdo – vertinta tik pagal tris kriterijus: akademinius pasiekimus, abiturientų stojimo rezultatus, verslumo ugdymą bei skatinimą (Reitingai, 2024, 22). O kodėl nevertinama specialiųjų ugdymosi poreikių, socialinės-ekonominės-kultūrinės atskirties mokinių pažanga, mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų skaičiaus pakankamumas, aprūpinimas mokymo(si) medžiaga, infrastruktūra, mokyklos klimatas ir pan.?

Reitingai turi atliepti ir valstybinę švietimo politiką. Turint omeny, kad kaip vienas iš orientyrų yra nurodoma ir Geros mokyklos koncepcija (2015), tai ugdymo rezultatas turėtų būti „asmenybės branda, pasiekimai ir pažanga“, o mokykla suprantama kaip „prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir mokymusi“. Nurodyti reitingų kriterijai, deja, iki galo neatliepia Geros mokyklos koncepcijos. Kokius kriterijus pasirinkti, yra autorių apsisprendimas, tik tai neturėtų būti suprantama kaip valstybės politiką atspindintis objektyvus reitingavimas.

Be to, neaiškumų kelia ir pasirinktų kriterijų pateikimo korektiškumas. Natūraliai mokslininkams kyla klausimas: kaip galima sureitinguoti laikiusius atskirų dalykų VBE, neįvertinant laikiusiųjų skaičiaus, pavyzdžiui, geografijos egzaminą laikė 3 abiturientai iš 41 arba 4 iš 78, ir tie 3 ar 4 yra reitinguojami, o to daryti nedera, nes iš trijų ar keturių stebinių neturėtų būti apibendrinama – tai prieštarauja statistikos dėsniams.

Neaiškus ir abiturientų stojimo į aukštąsias mokyklas reitingavimas. Lietuvoje yra dvinarė aukštojo mokslo sistema (universitetai, kolegijos), stojimo reikalavimai ir konkursai į universitetinių ir į kolegijinių studijų programas yra skirtingi, studijuojama valstybės finansuojamose ir nefinansuojamose vietose. Ir visiškai neaišku, kodėl nepateikiami stojimo rezultatai į aukštąsias mokyklas užsienyje. Juk nemaža dalis buvusių mokinių gali pradėti studijas Harvardo, Kembridžo ar kitame prestižiniame universitete, o tai visiškai neatsispindi reitinguose. Tad tokios informacijos nepateikimas vertintinas kaip nekorektiškas – inspiruoja klaidingą įspūdį apie stojimą į aukštąsias mokyklas.

Trečiasis kriterijus – verslumo ugdymas bei skatinimas – praktiškai nepaaiškinamas, tik pateikiamas mokyklų sąrašas „Verslumo srityje didžiausią aktyvumą ir proveržį per pastaruosius trejus metus parodžiusios Lietuvos mokyklos“. Tiesa, nurodoma, kad „[š]ioje kategorijoje esama ir aktyvesnių mokyklų, bet jos aktyvios jau daug metų. Šaltinis: Lietuvos Junior Achievement“ (Reitingai, 2024, 25). Taip ir lieka neaišku, kodėl šis kriterijus neatskleistas ir kodėl yra nurodomas „Lietuvos Junior Achievement“ pateiktas sąrašas – juk nebūtinai verslumas ugdomas ir skatinamas tik tose mokyklose, kurios susijusios su šia organizacija.

Suprantama, valstybinę švietimo politiką korektiškai atspindintys reitingai galėtų padėti mokykloms įsivertinti savo pažangą, nustatyti tai, kas tobulintina, ir kurti navigacinę sistemą mokyklos tikslams pasiekti, pasilyginti su kitomis mokyklomis, tačiau reitingai turi būti metodologiškai pagrįsti. Deja, kasmet, nepaisant išsakomų pastabų, reitingai pateikiami nepakankamai korektiškai, todėl įvertinat dar esamą reitingų populiarumą, derėtų orientuotis kita kryptimi – į mokyklos veiklos gerinimą, t. y. sukurti mokyklos savistebėsenos sistemą, kuri padėtų mokyklai įsivertinti savo veiklą ir ją tobulinti. Tik ir čia slypi pavojus – ar tai netaps parankiu įrankiu biurokratams spausti mokyklą, o ne suteikti jai pagalbą? Juk mūsų administracinė sistema švietime kol kas grindžiama kontrole, o ne pasitikėjimu.