Pirmiausia gal reikia pradėti nuo to, kad ligonines ir internatus primenančios didžiulės įstaigos netinka gyventi žmonėms ilgą laiką – nei be tėvų globos esantiems vaikams, nei neįgaliesiems. Nuolatinis gyvenimas ligoninės tipo įstaigoje traumuoja žmones.
Viena vertus, žmonės praranda įgūdžius arba neturi galimybės jų įgyti, nes su jais nedirbama individualiai: jie tiesiog aprūpinami gyvenamąja vieta, maistu, apranga, reikiamomis priemonėmis, priežiūra, bet to nepakanka. Jau senokai žinome, kad žmogui reikia ne tik maisto ar aprangos, bet ir socialinio ryšio, o dar geriau – auginančio, individualaus socialinio ryšio. Toks ryšys nesimezga minioje, jis mezgamas bendraujant akis į akį, mokantis iš kito. Tam reikia jaukesnės aplinkos, mažiau žmonių ir gilesnio santykio.
Antra vertus, žmonės didelėse globos įstaigose yra atskirti nuo likusios visuomenės kaip kokiame kalėjime be grotų ir vėliau jiems sunkiau sekasi bendrauti su globos namų patirties neturinčiais gyventojais. Taip yra dėl kelių priežasčių: pirma, pati visuomenė gana žeminančiai žvelgia į globos namų patirtį turinčius vaikus ar neįgaliuosius, tarsi jų reiktų gailėtis, tarsi jie būtų kitokie, antra, globos namų patirtį turintys vaikai ir neįgalieji neturi plačios bendravimo patirties su žmonėmis, kurie yra ne iš globos namų. Ir tuomet susiformuoja skirtys, nematomos sienos.
Taigi norėdami griauti šias sienas ir geriau ugdyti be tėvų globos likusių vaikų bei neįgaliųjų savarankiškumą, vykdome globos įstaigų pertvarką. Jos esmė – vaikai be tėvų ir neįgalieji turi gyventi tarp mūsų, bendrauti su mūsų vaikais ir mumis. Iš kelių bendruomenių turėtume tapti viena – su tam tikrais nuomonių skirtumais, bet suvokimu, kad visi esame vienodai vertingi.
Vaikai: kaip sumažinti apgyvendinimą vaikų namuose
Norėdami pertvarkyti didžiules globos įstaigas į mažesnes pirmiausia turime sustabdyti jų plėtrą. O norint sustabdyti plėtrą, reikia užtikrinti kokybiškas paslaugas šeimoms, kuo arčiau namų. Savivaldybės čia yra mūsų didžiausios partnerės, nes būtent nuo savivaldybių priklauso, ar iššūkių patiriančios šeimos sulauks tinkamos pagalbos.
Į vaikų globos namus vaikai patenka keliais būdais. Taip gali nutikti, jeigu žūsta vaiko tėvai. Kartais tėvai savo vaikų atsisako, kūdikiai būna paliekami gyvybės langelyje, kai kada vaikai yra apsaugomi nuo suaugusių savo šeimos narių, kurie smurtauja, neprižiūri ar net kankina. Neretai smurtas, nepriežiūra yra didesnių problemų išraiška, jei tėvai neturi socialinių įgūdžių, piktnaudžiauja alkoholiu ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, neturi tėvystės įgūdžių, nemoka valdyti agresijos.
Tačiau dalis vaikų galėtų likti savo šeimose ir nepatekti į vaikų globos namus, jeigu tik jų tėvai ar globėjai gautų tinkamų paslaugų kuo arčiau savo namų.
VAIKŲ DIENOS CENTRAI. Pastebima, kad vaikų dienos centrai yra tinkama prevencinė priemonė vaikams iš riziką patiriančių šeimų, kai kuriuose jų dirbama ne tik su vaikais, bet ir jų šeimomis. Ten galima gauti individualias ir grupines konsultacijas, praleisti laiką, ruošti pamokas, pavalgyti, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 426 vaikų dienos centrai, kurių didžiąją dalį per konkursus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Nuo 2021 metų bus pereita prie stabilesnio vaikų dienos centrų finansavimo atsisakant konkursų ir pervedant valstybės biudžeto lėšas savivaldybėms, kad šios paskirstytų jas akredituotas paslaugas teikiantiems centrams.
MOBILIOSIOS KOMANDOS. Galima ir kitokio pobūdžio pagalba šeimoms auginant vaikus. Ypač tai aktualu, jei šeima patiria iššūkių. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų sausio Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje išplėstas mobiliųjų komandų kiekis bei buvo pailginta mobiliosios komandos darbo su šeima trukmė: iki vieno mėnesio su galimybe pratęsti dar mėnesį.
Mobilioje komandoje dirba 3 specialistai: socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Mobiliosios komandos teikia pagalbą, kai šeimoje panaudojamas smurtas prieš vaikus, kai vaikai patiria nuolatinę nepriežiūrą: jeigu šeima sutinka keisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio ir smurto, tuomet vaikas gali saugiai augti šeimoje, nes ten jam kur kas geriau nei globos namuose.
Sėkmė tampa dar labiau pasiekiama, kai savivaldybės tinkamai užtikrina tęstinę pagalbą pasibaigus mobiliosios komandos darbui. Plėsdami tokių specialistų „į namus“ gretas, stengiamės užtikrinti, kad daugiau vaikų augtų su tėvais ar padedame bent jau tiems, kurie nori priimti pagalbą.
PAGALBA BESILAUKIANČIOMS MOTERIMS. Dar viena svarbi sritis – pagalba besilaukiančioms ir iki 3 metų vaikus auginančioms moterims. Tikrai egzistuoja ne vienas ir ne du atvejai, kai moteris pastoja neturėdama ekonominio saugumo, stabilios gyvenamosios vietos ir palaikymo iš partnerio ar sutuoktinio. Būna ir dar blogiau, jei besilaukiančią moterį supa smurtinė aplinka.
Tokiomis sąlygomis moteris turi gauti kuo skubesnę pagalbą: jai gali būti suteikiama saugi aplinka krizių centre, ji gali kreiptis dėl psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijų, išklausyti naujagimių priežiūros, tėvystės įgūdžių kursus, dalyvauti šeimų pagalbos sau grupėse ir gauti kitą pagalbą, kuri padėtų pasijusti tvirčiau kūdikiui atkeliaujant į pasaulį.
Šis procesas gana ilgas, nes dažnai bėdos persekioja nedirbančias, išsilavinimo neturinčias moteris, kurioms labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą. Tačiau tinkama pagalba moteriai, atsidūrusiai tokioje padėtyje, gali apsaugoti į pasaulį besibeldžiantį mažylį nuo globos namų.
KOMPLEKSINĖ PAGALBA ŠEIMAI. Kiekviena savivaldybė teikia ir kompleksines paslaugas šeimai, kurios apima pozityviosios tėvystės mokymus, individualią pagalbą, kai ištinka netektys ar krizės, šeimos įgūdžių ugdymą grupėse, mediacijos paslaugas. Lankant išvardintus užsiėmimus galima prašyti pavėžėti arba iki 4 val. per dieną prižiūrėti vaikus.
Be to, Vyriausybė yra patvirtinusi Bazinį paslaugų šeimai paketą, į kurį patenka 14 paslaugų, kurios turi būti pasiekiamos šeimoms visose savivaldybėse: į jį patenka pasirengimo šeimai ir tėvystės ugdymas, psichosocialinė pagalba per krizę, vaikų dienos socialinė priežiūra, darbas su jaunimui, ikimokyklinio ugdymo užtikrinimas ir kitos paslaugos.
Šios paslaugos padeda šeimoms savarankiškai išspręsti susikaupusias problemas be kumščių ar riksmų, todėl gali išsaugoti santykius ir stabdyti vaikų patekimą į globos įstaigas.
GLOBĖJŲ, ĮTĖVIŲ, BUDINČIŲ GLOBOTOJŲ PAIEŠKA BEI PARAMA JIEMS. Galiausiai, jeigu taip nutiko, kad vaikas neteko tėvų arba tėvų teisės buvo apribotos dėl smurto ar nepriežiūros, net ir tokiu atveju galima ir svarbu padaryti viską, kad vaikas augtų ne globos namuose, o pas globėjus, įtėvius arba laikinai pas budinčius globotojus – pastarieji vaikučiu rūpinasi, kol susitvarkys situacija vaiko šeimoje.
Dėl šios priežasties Lietuvoje jau yra atsiradę 66 globos centrai, kurie veda mokymus ir užtikrina praktinę ir psichologinę bei emocinę pagalbą įtėviams, globėjams ar budintiems globotojams. Savivaldybės yra skatinamos pritraukti šeimas, kurios turėtų motyvacijos ir gebėjimų padėti vaikams be tėvų – jų indėlis apsaugo mažuosius nuo globos namų patirties. Ir nors šioje srityje yra, kur pasitempti, tačiau vis daugiau savivaldybių supranta globėjų, įtėvių ar budinčių globotojų svarbą vaikams, kurie neturi galimybių augti biologinėje šeimoje.
Vaikai: kaip pertvarkomi patys globos namai
Iš vienos pusės, bandydami užtikrinti, kad vaikai kuo rečiau patektų į vaikų namus, iš kitos pusės – pertvarkome pačias įstaigas, kad jos neprimintų ligoninių ir internatų, o taptų panašesnės į jaukius namus. Didelės įstaigos yra pertvarkomos į bendruomeninius vaikų globos namus. Tokie namai paprastai įsikuria namuke arba bute, juose gyvena iki 8 vaikų.
Gyvenimas juose vyksta visai kaip šeimoje: vaikai turi savo kambarį, juos prižiūri darbuotojai, vaikai eina į mokyklą, lanko būrelius, popamokinę veiklą. Visos paslaugos vaikams teikiamos ten, kaip ir kitiems vaikams, kurie neturi globos namų patirties. Vaikai savo namuose turi ir savų pareigų, darbuotojai leidžia jiems savarankiškai gaminti, apsipirkti, jeigu yra pajėgūs pagal amžių ir brandą.
Kitaip tariant, tai mažas pasaulėlis, kuriame vaikams tenka daugiau individualaus dėmesio iš darbuotojų ir kur galima bendrauti su mažiau vaikų, bet kokybiškiau. Be to, kai mažiau vaikų, darbuotojai gali iškart pastebėti ir užkirsti kelią patyčioms, išspręsti tarpusavio konfliktus ar užmegzti glaudesnį ryšį su vaikais.
Lankantis tokiuose bendruomeniniuose namuose vaikai sako: „Anksčiau aš gyvenau globnamyje ir negalėjau atsivesti savo draugų, dabar aš gyvenu namuose ir su draugais galiu išgerti arbatos su pyragu mūsų virtuvėlėje ir jaukiai paplepėti.“ Tokie vaikų žodžiai atperka bet kokias suaugusiųjų abejones dėl pertvarkos poreikio.
Šiuo metu vaikų globos namuose gyvena apie 1,7 tūkst. vaikų, iš kurių apie 1,2 tūkst. gyvena stacionariuose globos namuose ir 567 vaikai – bendruomeniniuose.
Iš viso Lietuvoje tėvų globos yra netekę apie 7 tūkst. vaikų: 66,7 proc. vaikų gyvena šeimose, 3,4 proc. pas budinčius globotojus, 4,9 proc. šeimynose ir 25 proc. vaikų globos namuose.
Neįgalieji: kaip stengiamasi mažinti apgyvendinimą globos įstaigose
Geležinė uždanga griuvo prieš tris dešimtmečius, tačiau sovietinis negalios puslapis mūsų šalyje dar nėra užverstas. Taip yra todėl, kad kai kurios dabartinės globos įstaigos susiformavo bene prieš šimtmetį, todėl ilgą laiką mūsų žmonės su negalia buvo nematomi, dažnai visam gyvenimui atskirti atokiose globos institucijose. Sovietiniais metais žmonės su negalia buvo slepiami nuo visuomenės orientuojantis tik į pagrindinius fizinius poreikius ir pažeidžiant visas žmogaus teises, kurių mes siekiame šiandien.
Tačiau proto ar psichikos negalią turintys žmonės neturėtų gyventi ligonines ir internatus primenančiuose pastatuose ir po truputį prarasti įgūdžius, kurių reikia įprastam gyvenimui bendruomenėje.
Šioje dalyje taip pat labai svarbu teikti paslaugas savivaldybėse ir užtikrinti, kad proto ar psichikos negalią turintys žmonės išvengtų įstaigų ir kuo dažniau liktų gyventi su savo šeimomis arba savarankiškai, jei tai įmanoma pagal negalios pobūdį.
Gyventojams kartais sunku suprasti, jog negalia gali būti labai įvairi, o žmogaus galimybės kinta, priklausomai nuo negalios pobūdžio, gaunamos pagalbos, amžiaus ar kitų veiksnių. Daugelis psichologų ir psichiatrų pripažįsta, kad palaikymas šeimoje ir bendruomenėje, galimybė jaustis reikalingam, psichologinis komfortas, gyvenimas kiekvieno poreikiams pritaikytoje fizinėje ir emocinėje aplinkoje labai sustiprina žmones. Sustiprina tiek, kad negalia tampa tik nuolatiniu palydovu, bet ne kliūtimi dirbti, savarankiškai ar iš dalies savarankiškai gyventi, mokytis, bendrauti.
LAIKINO ATOKVĖPIO PASLAUGA. Norint, kad mažiau negalią turinčių žmonių patektų į globos namus, turime savivaldybėse užtikrinti tinkamą pagalbą šeimoms, kurios rūpinasi neįgaliaisiais. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje rūpinamasi negalią turinčiu žmogumi, jos nariai turi turėti galimybę gauti laikino atokvėpio paslaugas, kai neįgaliuoju jo namuose ar institucijoje pasirūpina specialistai. Dėl tokios paslaugos gavimo galima kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę, kur paslauga galima pasinaudoti įvairiai, tai yra paliekant artimąjį su negalia specialisto priežiūrai porai valandų, dienai ar dviem savaitėms, priklausomai nuo to, kokie yra šeimos poreikiai. Šios paslaugos tikslas – suteikti poilsį neįgaliuosius prižiūrintiems šeimos nariams, kad jie galėtų pailsėti ar kuriam laikui atsiriboti nuo rūpesčių.
ASMENINIO ASISTENTO PAGALBA. Tokia paslauga ypatingai prisideda prie neįgaliųjų savarankiškumo. Iki šiol vyko gana siauras bandomasis projektas, kai asistentai padėjo labai ribotam skaičiui proto ar psichikos negalią turinčių žmonių, bet jau dabar paslauga plečiama ir asmeniniai asistentai galės padėti visiems negalią turintiems gyventojams nuo 16 metų.
Iš viso Lietuvoje apmokyti 253 asistentai, kurie vienam klientui gali pagelbėti iki 4 valandų per dieną: į pareigas įeina savarankiškumą skatinanti pagalba namuose ir viešoje erdvėje, asistentai gali suteikti pagalbą asmeniui prausiantis ar rengiantis, lydėti neįgalųjį, kur jam reikia nuvykti, padėti pavalgyti ar suteikti kitą pagalbą bendraujant.
Nors ši paslauga brangi, tačiau tikrai pasiteisinanti – kai žmogus gali gyventi beveik savarankiškai, tikėtina, jis nepateks į globos instituciją.
ATVEJO VADYBA. Šeimoms, kuriose gimsta ir auga vaikai su negalia, atvejo vadybininkas gali padėti daug greičiau gauti pagalbą. Negalios faktas šeimoms dažnai būna netikėtas ir stiprus išgyvenimas, kai yra patiriami nepripažinimo, kaltės, atmetimo, susitaikymo jausmai. Šalia patiriamų jausmų, šeimos turi pereiti per daugybę institucijų, kol sulaukia reikiamos pagalbos, todėl tokio koordinuojančio specialisto – atvejo vadybininko – pagalba padeda įveikti visas procedūras greičiau ir patiriant mažiau streso. Iki šiol ši paslauga buvo išbandoma ir nuo 2020 metų gali būti inicijuojama ne tik riziką patiriančioms šeimoms, bet ir šeimoms, kuriose gimtas ir auga vaikas su negalia.
PAGALBA ĮSIDARBINANT IR DIRBANT. Ši paslauga labai praverčia proto ar psichikos negalią turintiems žmonėms, kurie nori ir gali dirbti atviroje darbo rinkoje. Pavyzdžiui, negalią turintis žmogus gali gauti patarimų, kaip ieškoti darbo, asistentas su juo kartu gali nuvykti į darbo pokalbį ir padėti atskleisti gerąsias savybes, o įsidarbinus – įsitvirtinti darbo vietoje, šie tiek padėti susiorientuoti naujoje aplinkoje.
PAGALBA PRIIMANT SPRENDIMUS. Šios paslaugos tikslas – suteikti specialistų paramą stiprinant asmens gebėjimus pasirūpinti savimi, priimti kasdienius sprendimus, siekti savarankiško gyvenimo ir dalyvauti visose gyvenimo srityse. Pagalba priimant sprendimus plėtojama kaip alternatyva asmens veiksnumo apribojimui, taip pat kaip nauja atvejo koordinavimo paslauga, kurią gaunantys asmenys galės su pagalbininku priimti kasdienius gyvenimo sprendimus.
SOCIALINĖS DIRBTUVĖS. Socialinėse dirbtuvėse žmonės su negalia gali kurti tam tikras paklausias prekes ar teiki bendruomenėje reikalingas paslaugas. Tam tikra prasme tai darbo įgūdžių ugdymas mažiau savarankiškiems proto ar psichikos negalią turintiems žmonėms, kurie negali dirbti atviroje darbo rinkoje, tačiau gali bent kelias valandas per dieną prisidėti prie kokio nors produkto kūrimo. Iki šiol globos namuose gyvenantys neįgalieji dažniau buvo įtraukiami į įvairias menines veiklas, kurių pobūdis labiau pramoginis nei ugdomasis. Tačiau pačiam žmogui naudinga įgyti konkrečių įgūdžių ir galbūt ateityje pradėti dirbti bei užsidirbti. Tai sukuria prasmės jausmą, ypač kai žmogus gali savimi bent iš dalies pasirūpinti.
Neįgalieji: kaip pertvarkomi globos namai
Iš viso Lietuvoje turime apie 6,6 tūkst. žmonių, kurie gyvena didelėse globos įstaigose, bet dalis jų galėtų būti kur kas savarankiškesni, jeigu mes suteiktume tokią galimybę. 2017–2018 m. ekspertai atliko socialinės globos namų gyventojų poreikių tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad didžioji dauguma neįgaliųjų galėtų gyventi mažesniuose grupinio gyvenimo namuose su nuolatine priežiūra, dar dalis žmonių yra iš esmės savarankiški ir puikiai jaustųsi apsaugotame būste, kur priežiūra suteikiama ne visą parą, ar savarankiško gyvenimo namuose ir tik daliai sunkiausią negalią turinčių žmonių reikia specializuotos slaugos ir globos.
Taigi pertvarka šiame kontekste reiškia, kad kiekvienos savivaldybės bendruomenėje intensyviai plėtojamos naujos paslaugos, dideli globos namai, kuriuose gyvena neįgalieji, pertvarkomi į mažesnius, stengiamasi žmonėms su negalia teikti tokias paslaugas, kokių jiems individualiai reikia, o savarankiškiems žmonėms užtikrinama galimybė ugdyti įgūdžius, rūpintis savimi bei dirbti.
Šiuo metu Lietuvoje pertvarkomos 7 didelės globos įstaigos neįgaliesiems, kuriose gyventojų skaičius svyruoja nuo 100 iki 300. Gyvenimas didelėje globos įstaigoje, vyksta griežtai pagal grafiką, tokia įstaiga paprastai turi didžiulę valgyklą, į kurią atėjus maitinimosi metui renkasi minios gyventojų. Jos turi ištisus korpusus, kur įkurdintos sporto ar renginių salės, gydyklos, bibliotekos, administracijos patalpos, šalia globos namų dažnai būna įkurtos šarvojimo salės.
Įstaigų darbuotojų dėka dalis gyventojų įvairių švenčių proga keliauja, susitinka su kitų įstaigų gyventojais, tačiau bendravimas dažniausiai vysta tokių pačių įstaigų rate. Didžioji dalis globos namų gyventojų neturi kitokios nei institucinio gyvenimo patirties, nes gyvena juose nuo vaikystės, tiesiog pakeisdami vieną įstaigą – kita.
Be to, neretas atvejis, kad globos namai būna įsikūrę buvusiuose vienuolynuose, dvaruose, toliau nuo miestų ir miestelių, toliau nuo mūsų visų. Tai tikrai panašu į ligoninę sanatoriją ar internatą, tik ne į jaukius namus. O pertvarka siekiame, jog neįgalieji turėtų savo namus ir gyventų tarp mūsų – tuose pačiuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose.
GRUPINIO GYVENIMO NAMAI. Vienas iš būdų užtikrinti žmonėms jaukesnius namus ir ugdyti savarankiškumą yra steigti grupinio gyvenimo namus, kuriuose visą parą padedant darbuotojams gyvena iki 10 neįgalių žmonių. Tokiuose namuose žmonės gyvena mums visiems įprastą gyvenimą, gamina maistą, tvarkosi buitį, lanko dienos užimtumo veiklas, socialinėse dirbtuvėse stengiasi įgyti arba atkurti darbinius įgūdžius, kai kurie dirba savarankiškai. Neįgalieji taip pat turi galimybę savarankiškai apsipirkti, o visos paslaugos jiems teikiamos ne kažkur atskirtame dvare, o tame pačiame mieste, miestelyje ar kaimelyje, kur kreipiasi ir kiti žmonės, neturintys negalios.
Grupinio gyvenimo namai kuriami arba nuperkant gyvenamąjį namą, arba jį pastatant mieste, miestelyje arba kaime. Anksčiau namai dažniau būdavo perkami, tačiau neįgaliųjų organizacijos atkreipė dėmesį, kad proto ar psichikos bei judėjimo negalią turinčiam žmogui tokie pastatai nebūna pritaikyti – nėra keltuvų ar liftų, aukšti slenksčiai. Dėl šios priežasties kai kuriuos namus statome, kad būtų visiškai pritaikyti neįgaliesiems. Vienas iš pavyzdžių – jau plačiai nuskambėjęs namas Žiežmariuose, kuriame turėtų įsikurti 8 žmonės ir kuris tikrai turėtų būti patogus ir modernus.
Grupinio gyvenimo namų kūrimo vizija įvairi, kaip įvairūs ir žmonių poreikiai. Vieni žmonės yra linkę aktyviai bendrauti, būna prisirišę prie draugų, kuriuos susirado globos įstaigoje, todėl jiems labiau patinka gyventi šeimyninio tipo grupinio gyvenimo namuose. Kiti labiau mėgsta privatumą, todėl jiems labiau tinka asmeninę erdvę užtikrinantys kambariai, su perspektyva pasiruošti ateityje persikelti į apsaugotą būstą.
APGYVENDINIMAS APSAUGOSTAME BŪSTE. Apsaugotas būstas skirtas iš dalies savarankiškiems neįgaliesiems, kuriems reikalinga minimali ar prevencinė pagalba. Tokiame būste gali gyventi iki 4 dalinai savarankiškų žmonių, kuriems socialinio darbuotojo pagalbos reikia tik tam tikrose srityse, kur jiems trūksta įgūdžių. Pavyzdžiui paūmėjus asmens ligai ar padedant asmeniui susiplanuoti ir tinkamai vykdyti mėnesio biudžetą. Šie žmonės yra pajėgūs dirbti, dalyvauti kitokio pobūdžio užimtume ir jiems tikrai nereikia gyventi institucijoje.
APGYVENDINIMAS SAVARANKIŠKO GYVENIMO NAMUOSE. Savarankiško gyvenimo namuose dažniausiai įsikuria vieniši senyvo amžiaus žmonės arba žmonės su negalia, kurie gali gyventi ganėtinai savarankiškai, tačiau neturi savo būsto, bet jiems reikia tam tikrų paslaugų, kurios teikiamos iki 8 val. per dieną. Už gyvenimą savarankiško gyvenimo namuose paprastai yra mokama, išskyrus atvejus, jeigu žmogus yra nepasiturintis.
Pabaigai
Susiformavęs požiūris, kad tėvų globos netekusiems vaikams ir neįgaliesiems geriausia būti apsaugotiems nuo visuomenės ir gyventi nuo visų mūsų atskirtose įstaigose yra itin ydingas. Toks požiūris per daugelį metų įtvirtino diskriminacinę praktiką, specifinį į institucijas patekusių žmonių statusą – į globos namų gyventojus dažnai žvelgiama kaip į nuo kitų priklausančius, mažai ką gebančius ar net pavojingus žmones. Susiformavę stereotipai kelia daug nepagrįstų baimių, supriešina bendruomenes, žeidžia tuos, apie kurių gyvenimą, galias ar negalias svarstoma viešai. Didžiulės globos įstaigos netarnauja nei vaikams, nei neįgaliesiems, nei „sveikiesiems“, jos ištrina individualumą, suniveliuoja žmones, „apsaugo“ nuo tobulėti leidžiančių patirčių.
Tačiau globos namų pertvarka turi tęstis pirmiausia dėl pačių vaikų ir negalią turinčių žmonių.
Patys vaikai sako, kad bendruomeniniai globos namai yra jaukūs, primena namus, o ne įstaigą. Išskirtini būdingi globotinių atsakymai, kurie kartojosi apklausus vaikus yra tokie: „čia – kaip šeima, bendrai viską darom“, „gerai, kaip namie“, „patinka, čia ramiau ir yra valgyt“, „kažkaip saugiau jaučiuosi“, „čia kiekvienas vaikas kiekvieną prilaiko – kaip vienas kumštis“, „patinka čia viskas“. Viena mergaitė taikliai apibūdino: „Viskas pagerėjo, nes aš dabar gyvenu kaip normalus vaikas, o ne kaip vaiknaminė.“
Panašiai kalba ir grupinio gyvenimo namuose apsigyvenę žmonės su negalia. Kaip teigiamus aspektus jie pirmiausia įvardija ramybę, saugumą: „psichologinė aplinka geresnė be įžeidimų“, „tylu, ramu, jokio triukšmo“, „mažiau chaoso, triukšmo“.
Antroje vietoje įvardijamos didesnės saviraiškos galimybės: „galiu atsiskleisti – dirbti virtuvės šefe“, „daugiau galimybių atsiskleisti“, įvairesnės veiklos galimybės: „šuniuką prižiūrim“, užimtumo galimybės: „plaunamės, tvarkomės, viską darom, kad gražu būtų“.
Trečioje vietoje pažymimas šeimos modeliui artimas gyvenimas: „kaip namie“, „šeimyniškumas“, „čia mūsų namai“.
Ketvirtoje vietoje – laisvė: „laisviau“, savarankiškumas: „savarankiški namai“, galimybė rinktis: „kada norim, miegot einam, kada norim, keliamės“, „turiu savo radiją ir galiu kada tik noriu įsijungti koncertus klausyt“, pilnavertiškumas: „pilnavertis žmogus“ bei daugiau pramogų: „daug veiklos (koncertai, kinai)“.