Išsivysčiusių šalių vyriausybės, norėdamos užkirsti kelią naujoms nelaimėms, kelia vis didesnius saugumo reikalavimus naujoms ir esamoms tokio tipo elektrinėms. Tai AE išgautą energiją dar labiau brangina ir daro nekonkurencingą. Patirdama branduolinės saugos ir ekonominį spaudimą ši energetikos šaka traukiasi, o valstybės atsisuka į atsinaujinančią – žaliąją – energetiką.
Ekonomine ir ekologine logika vadovaujasi racionalios valstybės, tačiau tik ne Rusija ar jos politinės ir ekonominės įtakos sferoje esančios šalys – viena iš jų Baltarusija. Čia vyrauja kiek kitokia logika, kurią atskleidžia liūdnai pagarsėjęs posakis – vien protu Rusijos nesuprasi. Astravo atominės elektrinės statybos – tai pastarosios logikos išraiška.
Apie užkulisius, kaip gimė Astravo atominio monstro projektas, stokojame informacijos, tačiau galime konstatuoti faktus. 2009 m., įsismarkavus pasaulinei finansų krizei, Rusija pasiūlo A. Lukašenkai 10 mlrd. JAV dolerių paskolą Astravo atominės elektrinės statyboms šalia Lietuvos aukštos įtampos linijų į Lietuvą. Dabar neabejojama, kad Rusijos pagrindinis politinis tikslas šioje situacijoje buvo įkalti pleištą į aktyvią Lietuvos energetinės nepriklausomybės politiką ir demonstruoti savo galią, mūsų pasienyje paliekant tiksinčią bombą.
Kokie tada buvo A. Lukašenkos interesai? Krizės kamuojamai savo šaliai Astravo elektrinę jis pristatė kaip amžiaus statybas ir investiciją į šalies ekonomikos gaivinimą ir plėtrą. Siekiant Astravo apylinkių gyventojų palankumo, pasinaudojus neoficialiais propagandiniais kanalais buvo skleidžiama informacija, kad už elektrą gyventojai mokės pusę kainos. Tiesa, nutilus agitaciniams šūkiams ir išsisklaidžius propagandos rūkui gyventojai atsitokėjo – elektra gali brangti dvigubai.
Tuo tarpu Seimas pernai, siekdamas apsaugoti Lietuvos nacionalinius interesus, priėmė su nesaugiomis branduolinėmis elektrinėmis susijusį įstatymą. Pagal jį, elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės, negalės patekti į Lietuvos rinką. Be to, kai Lietuvos elektros energetikos sistemos susijungs su Europos kontinentiniais tinklais, neturės likti galimybių į Lietuvos sistemą tiesiogiai patekti elektros energijai iš trečiųjų šalių, tame tarpe ir Astravo Baltarusijoje.
Kukliausiais vertinimais skaičiuojama, kad Astravo AE elektros savikaina kainuos bent 40 proc. daugiau nei rinkoje. Gali pasirodyti daug, bet tikėtina, šis skaičius didės keliais kartais. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Anglija, dabar statomoje modernioje ir saugioje Hinkley Point C AE elektros didmeninė kaina dėl kasmet augančių saugumo reikalavimų bus 2 kartus didesnė nei vidutinė rinkoje. Lieka neaišku, kur Baltarusija dės ir kam parduos perteklinę ir brangią elektros energiją, bet pradėjęs veikti reaktorius negalės būti tiesiog atjungtas.
Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad Baltarusija, siekdama savų interesų, ir toliau desperatiškai griebiasi propagandos. Štai dar praėjusį ketvirtadienį, anot prorusiškų šaltinių, A. Lukašenka susitikime su Minske viešinčiu Latvijos vyriausybės vadovu pareiškė, kad Astravo AE gali tapti bendru regiono šalių turtu ir dėkojo Latvijai, kad ji nežeria priekaištų Baltarusijai dėl branduolinės jėgainės statybų. Jau penktadienį Baltijos asamblėjoje oficialūs Latvijos atstovai patikino, kad tai fake news arba klaidinančios žinios, siekiant pakenkti dvišaliams santykiams ir išreiškė palaikymą Lietuvai siekiant sustabdyti nesaugias statybas. Turbūt geriausiai Lukašenkos ir Rusijos poziciją išreiškia citata iš oficialios jo kalbos 2013 metais Baltarusijos valstybiniame universitete: „Astravas taps užstrigusiu žuvies kaulu Baltijos ir ES šalių gerklėse“.
Panašu, kad A. Lukašenka suprato, kad obuoliavimas su velniu atsisuko prieš jį patį. Baltarusijos vadovas paslydo – tačiau už tai greičiausiai sumokės paprasti baltarusiai permokėdami už elektrą.
Nors prieš keletą metų buvo kalbama, kad visas Astravo AE projektas neviršys 10 mlrd. JAV dolerių, oficiali Minsko informacija skelbia apie nuolatinį projekto brangimą. Remiantis naujausia informacija, oficialus biudžetas bus viršytas 1 mlrd. JAV dolerių. Visgi išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad tokie grandioziniai projektai savo pirminius biudžetus gali viršyti kelis kartus. Pavyzdžiui, šiuo metu Suomijoje ir Prancūzijoje vyksta AE statybos. Nors projektai vystomi atitinkamai 6 ir 10 metų, jie dar neįgyvendinti, o biudžetai jau dabar viršyti 3 kartus. Tuo metu tokioje turtingoje šalyje kaip JAV šiuo metu buvo vystomi vos 2 AE projektai. Vienas jų dėl nuolatinio brangimo buvo sustabdytas, kitas vystomas tik todėl, kad buvo sulaukta valstybės subsidijų. Akivaizdu, Astravo AE projektui pakrypus tokia linkme šis projektas Baltarusijos ekonomikai jos piliečiams taps sunkiai pakeliama našta.
Paprastai tokios elektrinės gyvavimo ciklas trunka apie 40 metų, po to prasideda kitas sudėtingas ir labai brangus uždarymo procesas arba veikimas pratęsiamas, atlikus brangius atnaujinimo darbus. Tačiau, kai šis klausimas iškils, tai jau nebebus paskutinio Europos diktatoriaus galvos skausmas. Arba, kaip sakė liūdnai pagarsėjęs ir savo šalį skolose palikęs Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, – po manęs nors ir tvanas.
Akivaizdu, energetikos pramonė, o ypač AE, išgyvena gilius pasikeitimus. Pokyčius lemia nuolat pingančios vėjo ir saulės jėgainės ir dėl skalūnų revoliucijos rinką užtvindžiusios pigios dujos. Jau dabar tokiose šalyse kaip Vokietija, Danija ar Jungtinė Karalystė esant palankioms gamtinėms sąlygoms vėjo ir saulės jėgaines generuoja daugiau elektros, nei tinklas gali įsisavinti. Dėl to AE patiria dar didesnį spaudimą.
Didžioji dalis atominių elektrinių Vakarų Europoje per ateinančius dešimtmečius pasieks savo gyvavimo ciklo pabaigą. Koks bus jų likimas? Kai kurios išsivysčiusios šalys, kaip Vokietija, Šveicarija, Pietų Korėja apsisprendė apskritai atsisakyti AE kaip pavojingos ir brangios. Tuo metu JAV, Japonija, Prancūzija vis dar svarsto.