Virginija Vingrienė. Krokodilo ašaros teršalų neišvalys

Jau kelis mėnesius iš naujienų antraščių nedingstanti AB „Grigeo Klaipėda“ paskelbė keturioms dienoms stabdysianti savo veiklą. Pasak įmonės vadovo, šis laikas bus skirtas remonto darbams ir pastangoms panaikinti gyventojus kamuojantį nemalonų kvapą. Kartoną gaminanti įmonė stabdyti savo veiklą buvo priversta po to, kai bendrovė „Klaipėdos vanduo“ atsisakė toliau priimti „Grigeo“ nuotekų srautą, kurio teršalų koncentracija viršijo sutartas normas.

Būtų naivu tikėti, jog tokio masto problema bus deramai išspręsta vos per keturias dienas; tokie pažadai yra ne kas kita kaip pigus viešųjų ryšių triukas. Įmonės vadovo minimos pastangos panaikinti klaipėdiečius dusinančią smarvę, panašu, apsiribos tik šio nemalonaus simptomo prevencija, nesivarginant taisyti pagrindinės šios problemos priežasties – taršių gamybos technologijų, sąlygojančių perteklines vandenilio sulfido (H2S) sankaupas.

Nevalia pamiršti, kad pasipiktinusių piliečių mitingą iššaukusi smarvė yra padarinys paviršutiniškų ir skubotų „Grigeo“ pastangų kuo greičiau sumažinti leistinas normas viršijančią vandens taršą. Kiek dar tokių neapgalvotų padarinių turės kęsti Klaipėdos gyventojai, įmonės vadovybei ir toliau renkantis trumparegiškus, kuo pigiau atsieinančius sprendimus?

Gamybinė įmonės veikla reikalauja esminių pertvarkų, kurių pagrindą turėtų sudaryti investicijos į naujas, aplinkai draugiškas ir sveikatai nekenksmingas technologijas; tačiau apie tai įmonės vadovas neužsimena nė puse lūpų. Toks piktybiškas, socialiai neatsakingas požiūris į viešojo intereso užtikrinimą ne tik primena karčias sovietmečio realijas, bet ir pradeda tarybiniu naftalinu dvokti ne ką mažiau nei įmonės apsileidimo jau sukelta smarvė.

Godumui užgožus žmogiškumą ir moralinės pareigos jausmą, nebelieka vietos išminčiai ir bendruomeniniam interesui. Skaudina ir tai, kad nors Lietuvoje turime daug pažangių, socialiai atsakingai savo veiklą vykdančių verslų, jų reputacija piliečių akyse yra tepama neatsakingų rinkos žaidėjų dėka.

Tam turi būti padėtas taškas – padėtas ryžtingai ir negailestingai. Nevalia toliau geraširdiškai nuolaidžiauti verslininkams, kurie be jokio sąžinės graužimo uždarbiauja mūsų sveikatos sąskaita, o sučiupti puola raudoti krokodilo ašaromis ir vaizduoti save nekaltomis aplinkybių aukomis.

Nesėkmingai bandyto nuslėpti vamzdžio faktas apie tikruosius tokių verslininkų ketinimus pasako gerokai daugiau, nei jų tušti ir neapibrėžti pažadai anksčiau ar vėliau užtaisyti savo veiklos spragas. Toks elgesys tėra akiplėšiškas piliečių orumo mindymas. Atėjo metas su tuo nebesitaikstyti.

Nors susikompromitavusios įmonės už savo nešvarią veiklą nusipelnė visuotinio pasmerkimo ir griežtesnės kontrolės, už įmonių veiklos kontroliavimą atsakingos valstybės institucijos, o ypač jų vadovai, taip pat neturėtų pamiršti savo, kaip valstybės tarnautojų, įstatymu nustatytų pareigų: gerbti žmogaus teisę, tarnauti visuomenės interesams ir vengti interesų konflikto. Ekologinių nusikaltimų akivaizdoje, pareigūnams privalu rodyti tvirtą stuburą ir principingai laikytis profesinės etikos. Kitaip – trauktis ten, kur nereikalaujama atsakomybės.

Pokyčiai mums reikalingi čia ir dabar, todėl sprendimai dėl „Grigeo Klaipėda“, kaip ir „Ekologistikos“ likimo, turi būti griežtai principingi. Nusikalstamos veikos iniciatoriai privalo ne tik deramai atsakyti pagal BK straipsnius, bet ir atlyginti šalies gamtai sukeltą žalą.

Tyčinis melagingų duomenų pateikinėjimas turėtų būti baudžiamas įmonei suteikto taršos leidimo atėmimu, naują išduodant tik įmonei skaidriai pertvarkius savo veiklą, įrodžius aplinkai draugiškų technologijų diegimą, ir iš esmės pašalinus taršos šaltinį. Tai būtų savotiškas ultimatumas: įmonė, norinti po nusikalstamo prasižengimo tęsti savo veiklą, privalo persitvarkyti iš pagrindų, o atsisakiusi tai daryti bus priversta trauktis iš rinkos. Tai griežta, tačiau teisinga.

Nesileiskime nuraminami tuščiais susikompromitavusio verslo pažadais per nepilną savaitę išspręsti eilę metų taršiai vykdomos veiklos padarinius. Keturių dienų gali užtekti nebent įtikinančio fasado parengimui – kuo, esu tikra, galimai, ketinama ir užsiimti. Tačiau pigūs viešųjų ryšių triukai toli gražu nėra mums šiuo metu reikalingas sprendimas; kliautis jais yra ne mažiau naivu nei gysločio lapu gydyti kirviu praskeltą galvą.

Šiuo metu mums reikalingi griežti, ryžtingi sprendimai, galintys tapti reikšmingu precedentu ir pavyzdžiu to, kas laukia amoralaus verslo, pasirengusio viešąjį interesą aukoti vardan asmeninio pasipelnymo. Tikiu, kad tokiam ryžtui esame pajėgūs – tiek kaip pilietinė visuomenė, tiek kaip teisinė valstybė.