Virginija Vingrienė. Skambėti nustoję rūšiavimo varpai liudija sėkmingos depozito sistemos pergalę

Pakrantes nuo besimėtančių butelių išvaliusi užstato sistema sulaukė įspūdingos sėkmės ir reikšmingai paskatino šalies piliečius aktyviai rūšiuoti; Lietuvos depozito sistemos laimėjimai sulaukė net tarptautinio įvertinimo.

Šie puikūs rezultatai tapo stipria paskata sistemą plėsti toliau. To svarbą pabrėžė ir užsienio šalių mokslininkai, rekomendavę depozituoti ne tik gėrimų, bet ir kosmetikos, konservų pakuotes bei vienkartinius indus. Visgi, iniciatyva į taromatus įvesti vyno ir stipraus alkoholio tarą sulaukė itin aršaus prekybininkų, alkoholio pramonės ir atliekų tvarkytojų pasipriešinimo; dalis kolegų Seimo Aplinkos apsaugos komitete, panašu, palūžo po šiuo spaudimu, ir mano inicijuotą projektą atmetė.

Tačiau tai toli gražu ne priežastis nuleisti rankas – projektas bus pakartotinai svarstomas Seime, o pati dėsiu visas pastangas, kad jis sėkmingai ir pergalingai įsigaliotų.

Patobulinta Pakuočių atliekų įstatymo pataisa siekiama išplėsti užstato sistemą įtraukiant į ją visas stiklo, plastiko pakuotes, taip pat skardines, įskaitant visų alkoholinių gėrimų – vyno bei stipraus alkoholio – butelius, kitas užstato sistemoje neįtrauktas pakuotes (nuo 100 ml iki 3 l talpos tarą). Greta teigiamo ekologinio poveikio, vyno ir stipraus alkoholio butelių įtraukimas į depozito sistemą leistų efektyviau sekti nelegalaus alkoholio srautus ir išskaidrintų pakuočių atliekų tvarkymą.

Šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja gėrimų PET buteliukai, skardinės ir dalis stiklo pakuočių. Įtraukta ir dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo pakuočių. Į šiuo metu veikiančią sistemą tara buvo įtraukta atsižvelgiant į joje talpinamą produkciją, nepaisant to, kad aplinką teršia tai pakuotė, o ne jos turinys.

Svarbu pabrėžti, kad pati užstato sistema tarnauja pakuočių pirminio rūšiavimo ir sutvarkymo tikslams, siekiant aplinkosauginio, socioekonominio bei estetinio efekto. Todėl naująja pataisa į sistemą įtraukiamos pakuotės yra atsiejamos nuo jose talpinamo produkto, kas – keista ir absurdiška – iki šiol nebuvo padaryta, ir sistemoje dalyvavo tik specifinių gėrimų tara.

Vienas esminių pataisos tikslų – dar labiau skatinti pirminį atliekų rūšiavimą ir perdirbamą, naudojant pakuotes kaip žaliavą kitiems produktams gaminti. Taip būtų įgyvendinami Europos Komisijos mums iškelti ambicingi žiedinės ekonomikos tikslai, kuriais numatoma iki minimumo sumažinti į sąvartynus išvežamų ir deginamų atliekų kiekį, ne mažiau kaip 75 proc. jų perdirbant ar panaudojant pakartotinai. Bus tausojami ištekliai, saugoma aplinka, sudaromos sąlygos Lietuvoje kurtis pažangiems verslams.

Svarbiausias tokios politikos formavimo veiksnys – gyventojų ekologinio sąmoningumo ugdymas. Tačiau Lietuvoje daugiamilijonines investicijas kainavusi konteinerinė atliekų rūšiavimo (varpelių) sistema kelią skinasi itin sunkiai, ir per keliolika metų davė vos 50 proc. rūšiavimo efektyvumą. O štai taromatų sistema lūkesčius viršijo vos per du pirmus savo gyvavimo metus, užtikrindama 92 proc. grįžtamumą.

Papildomai įtraukus vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą, ženkli stiklo pakuočių dalis taptų depozituojama, o tai reikš ir žymiai efektyvesnį šių atliekų, po didžiųjų švenčių vis dar nusėjančių pakrantes ir miškus, sutvarkymą.

Būtina pabrėžti, kad šiandien net 60 proc. tokios taros keliauja į buitinių atliekų konteinerius, taip didindamos ne tik sąvartynų turinį, bet ir atliekų tvarkymo kaštus gyventojams, o juk stiklą taip nesunku paversti nauja žaliava! Sistemą papildžius 250–300 mln. vienetų pakuočių, išsispręstų 45–50 tūkst. tonų stiklo atliekų surinkimo ir tvarkymo problema.

Tai ženkliai pagerins atliekų rūšiavimo būklę Lietuvoje ir reikalaus tik nežymaus dabartinės neefektyvios, nepopuliarios, ydingos ir numatyto rezultato nedavusios konteinerinės atliekų tvarkymo sistemos pakeitimo.

Kad ir kaip ilgai ji lieka naudojama, probleminis pakuočių atliekų tvarkymas niekaip nepajuda iš mirties taško, atliekų tvarkytojams nuolat žarstantis pasiteisinimais ir vis prašant suteikti daugiau laiko susitvarkyti; valstybei nusileidus, tvarkytojų pažadai ir toliau lieka neištesėti, o bevaisiam trypčiojimui vietoje taip ir nėra užkertamas kelias. Šio dvejojimo akivaizdoje, po daugiabučių langais aplink rūšiavimo varpelius lėtai, bet užtikrintai kaupiasi sąvartynai, varpelius periodiškai užpildant netinkamai išrūšiuotomis atliekomis.

Įspūdingas depozito sistemos efektyvumas leidžia tvirtinti, kad atliekas rūšiuoti tikrai galime ir mokame, turėdami tam tinkamą motyvą; ir nieko blogo, jei tas motyvas yra grynai finansinis – juk svarbiausia pats rezultatas. O net jei dalis gyventojų nerūšiuoja, pakrantėse išmesdami depozituojamą tarą, jie netiesiogiai pasidalina pinigas su tais, kurie tas paliktas pakuotes surenka ir pristato į taromatus. Tai nematoma, tačiau svarbi, ekonomiškai ir socialiai teisinga šios sistemos pusė.

Visgi pasiūlymas išplėsti sistemą sulaukė milžiniško prekybininkų, atliekų sektoriaus ir alkoholio pramonės pasipriešinimo. Labai gaila, kad dalis kolegų iš Aplinkos apsaugos komiteto neatsilaikė prieš šį spaudimą ir atmetė ankstesnį mano projektą dėl depozito sistemos; projektas bus pakartotinai svarstomas Seimo posėdžio metu, kur šis komiteto sprendimas vis dar gali būti pakeistas.

Juokingiausia, kad sistemos išplėtimui prieštaraujama toli gražu ne dėl aplinkosauginio ar vartotojų intereso, o dėl nusistovėjusių atliekų tvarkymo verslų įpročių, taip realiai ir nepagrindžiant pareiškimų, jog užstato sistemos išplėtimas turės kokių nors žalingų padarinių – bent jau neteko girdėti nė vieno įtikinančio argumento. Pastabos apie triukšmą ir nemalonius kvapus skamba itin silpnai; nesunkiai išsprendžiama ir reguliariai akcentuojama vietos prekybos centruose ar šalia jų stoka.

Juo labiau, kad projekte numatomas racionalus pereinamasis laikotarpis (net iki 2024 metų!) iki esami taromatai bus pakeisti tobulesniais. Pažangus, lankstus verslas visada ras išeitį ir sprendimą, jei tik noriai priims tobulėjančias technologijas ir liks dinamiškas bei konkurencingas. Juo labiau, kad skaitmeninė taromatų turinio apskaita labai išskaidrina atliekų surinkimą ir sutvarkymą. Tą aiškiai patvirtino ir Aplinkos ministerijos užsakyta studija. Gal tai ir būtų viena rimtų priežasčių, kodėl taip gulamasi kryžiumi prieš užstato sistemos plėtrą?

Galiausiai, prekybininkų kalbos apie tai, jog dabartinė užstato sistema atrodo sėkminga tik todėl, kad į ją iki šiol buvo įtrauktos tik labai tikslingai pasirinktos ir prie konkrečių produktų pririštos pakuotės, gali būti paneigiamos sėkmingais užsienio šalių praktikos pavyzdžiais, daugeliu atžvilgiu net sėkmingesniais nei Lietuvoje; Suomija, į savo užstato sistemą jau kuris laikas įtraukusi vyno bei stipraus alkoholio tarą, stiklo atliekų sutvarkymu lenkia Lietuvą (89 proc. Suomijoje, 82 proc. depozituojamos ir 48 proc. surinktų varpeliuose Lietuvoje).

Todėl šiandien verta kelti klausimą: ar bijosime toliau eiti neišbandytu, tačiau pirmuosiuose žingsniuose jau pasitvirtinusiu efektyviu, skaidresniu ir perspektyviu keliu? Verslui derėtų prisiminti, kad sėkmė lydi tuos, kurie, susidūrę su nauju iššūkiu, ne klausia „Kodėl?“, o užtikrintai ištaria „Kodėl gi ne?“. Verskime iššūkius galimybėmis! Ši situacija labai įkvepia, ir net įpareigoja, kovoti už depozito sistemos išplėtimą ir toliau, ir galiausiai kaip reikiant iš sąstingio taško išjudinti itin opią ir ydingą pakuočių atliekų rūšiavimo ir tvarkymo problemą Lietuvoje. Negalima atsitraukti ir nenuleisiu rankų! Būtina dėl to eiti iki galo!