Dabartinis finansinis atliekų tvarkymo reguliavimas ne tik neskatinta pirminio rūšiavimo, tobulinimo ir perdirbimo galimybių paieškos, bet verčia sukti pačiu paprasčiausiu – atliekų deginimo – keliu. Šiam tikslui nukreipiami ir ES finansinės paramos srautai, nors pati Europos Komisija kritikuoja investicijas į perteklinius deginimo pajėgumus ir mieliau matytų jas nukreiptas į perdirbimo ar pirminio rūšiavimo programas.
Aplinkos ministerijai atliekų tvarkymo srityje pasirinkus paprasčiausią kelią, žiniasklaida ir Seimas yra nuolat užverčiami argumentais, pateisinančiais ministerijos palaimintą sprendimą, bei optimistiniais skaičiavimais, raminančiais, jog degintinų atliekų tikrai nepritrūks. Naujausiame atsakyme į Seimo narės įkyrų paklausimą informuojama, kad 2016 metais (deja, disponuojama tik šio laikotarpio duomenimis) Lietuvoje susidarė (buvo surinkta) 2,608 tūkst. tonų pramoninių atliekų, kurių virš 85 proc. perdirbta, pakartotinai panaudota ar eksportuota ir tik 6 proc. pašalinta sąvartynuose. Skaičiai išties įspūdingi. Darytina išvada, kad privatus verslas visgi sureagavo į sąvartyno mokestį, kuris 2016 metais tebuvo tik 3-7,24 eurų už toną, tačiau 2019 metais sieks 21,72-24,62 €/t.
Tuo metu komunalinių atliekų kiekiai 2016 metais po rūšiavimo siekė maždaug 1,3 mln. tonų, apie 30 proc. kurių pašalinta sąvartynuose, 25 proc. perdirbta arba eksportuota žaliavos pavidalu, o 23,5 proc. – kompostuota. Tuo tarpu sudeginta 17 proc. buitinio srauto atliekų, o apie 5 proc. laukia deginimo.
Neribojamas, netgi skatinamas atliekų deginimas aiškiai tampa kliūtimi taikyti žiedinės ekonomikos principais grįstus atliekų tvarkymo būdus – perdirbimą, antrinį panaudojimą, jau nekalbant apie mūsų valdininkų mąstysenoje vis dar neaprėpiamas atliekų prevencijos bei atliekų susidarymą mažinančio gyvenimo būdo skatinimo galimybes. Norėtųsi likti idealiste, laukiančia ekologinio sąmoningumo iš pažangaus, plačiu požiūriu grįsto verslo, formuojančio aplinkosaugines madas, tačiau reali kasdienio gyvenimo praktika verčia leistis ant žemės. Išklausius su atliekų tvarkymu susijusių verslų nuomonę, tapo aišku, jog be finansinės paskatos nauji produktų gamybos iš atliekų verslai, kad ir kokie pažangūs, patrauklūs ar inovatyvūs jie būtų, tikrai nerizikuos kurtis Lietuvoje. Taigi, atsiduriame užburtame rate: prioritetą teikiant atliekų deginimo skatinimui, atliekų perdirbimas nepajudės iš mirties taško ir visos atliekos bus deginamos toliau, neišnaudojant jų potencialo būti naudojamoms kaip žaliava.
Kita vertus, skatinant pirminį rūšiavimą ne tik susiformuotų ekologinio sąmoningumo įpročiai, bet padaugėtų ir žaliavos perdirbimui kitų ES šalių rinkose. Dar geriau yra tai, kai perdirbimo pramonė kurtųsi čia, mūsų šalyje, kur ne tik apsirūpintų vietine žaliava, bet ir sukurtų daug naujų darbo vietų. Veiklos pelningumu suinteresuotas verslas labai aiškiai reaguoja į įstatymų leidėjų formuojamas mokestines gaires ir renkasi ekonomiškai palankesnę bei ekologiškai priimtinesnę atliekų tvarkymo alternatyvą. Situacija gali radikaliai pasikeisti Lietuvoje atsiradus dar dviems nepavojingų atliekų deginimo įrenginiams. Pritrūkus jų veiklai reikalingų atliekų į šį pigesnį, aplinkai nedraugišką ir sveikatai pavojingą atliekų tvarkymo būdą bus nukreiptos ne tik degintinos atliekos, bet ir gamybiniu požiūriu vertinga žaliava, kurios perdirbimu užsiima smulkusis verslas. Dūmais paleisdami atliekas užkirsime kelią šio verslo sektoriaus plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui ir galimybei žmonėms patiems sau susikurti darbo vietas.
Iš Aplinkos ministerijos pateiktų procentinių duomenų darytina išvada, kad vien 2016 metais buvo sudeginta 230 tūkst. tonų komunalinių atliekų, kurios virto ne tik energija, bet ir oro tarša, pelenais sąvartyne, kartu sunaikinant naudingą žaliavą.
Dėl šių priežasčių kilo idėja inicijuoti mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisą, kuria nuo 2020 metų būtų apmokestinamas nepavojingų atliekų deginimas. Toks sprendimas atitinka Europos Komisijos reikalavimus, kuriais siekiama atliekų deginimą padaryti nepatrauklia ir tik perdirbimui nebetinkamų atliekų tvarkymui taikoma priemone. Tiesa, savotišką mokestį už atliekų deginimą yra numačiusį rinkti „Lietuvos energija“, tačiau jis atiteks įmonei.
Siūlau, kaip ir į sąvartyną patenkančioms atliekoms, deginimui numatyti „vartų mokestį“ ir jį rinkti į valstybės biudžetą, surinktas lėšas panaudojant žiedinės ekonomikos principais grįstoms atliekų tvarkymo technologijoms subsidijuoti. Taip būtų sudarytos prielaidos aiškiam prioritetų pasiskirstymui ir sėkmingam ėjimui žiedinės ekonomikos keliu. Mokestis šiandien yra numatytas už atliekų šalinimą sąvartynuose ir turi būti panaudotas aplinkai draugiškoms iniciatyvoms skatinti. Tuo tarpu deginimo mokestis būtų mažesnis, nes deginimas šilumos ir energijos gavybai yra neabejotinai mažesnė blogybė už sąvartyną.
Mokesčio tarifas būtų diferencijuotas išskiriant: nekomunalinių atliekų srauto nepavojingųjų atliekų deginimą nepavojingų atliekų deginimo įrenginiuose; biologinio mechaninio apdorojimo įrenginiuose apdorotų komunalinių atliekų deginimą nepavojingų atliekų deginimo įrenginiuose; biologinio mechaninio apdorojimo įrenginiuose neapdorotų komunalinių atliekų deginimą nepavojingų atliekų deginimo įrenginiuose. Dėl mažiau skausmingos naštos verslui mokestis būtų didinimas palaipsniui iki 2030 metų, atitinkamai nuo 10 €/t iki 25 €/t, o deginant nerūšiuotas atliekas – nuo 25 €/t iki 45 €/t.
Į valstybės biudžetą surenkamos lėšos (preliminariai skaičiuojama – nuo 3 mln. € veikiant vienai deginimo jėgainei ir apie 10 mln. € išsipildžius „juodžiausiam“ scenarijui veikiant visoms trims) būtų skirtos Atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, kryptingai skatinant ir remiant žiedinės ekonomikos principais grindžiamas veiklas atliekų panaudojimo bei atliekų susidarymo prevencijos srityse. Akivaizdu, kad mokestinė prievolė surinktomis lėšomis subsidijuoti aplinkai draugiškas iniciatyvas sudėlios aiškius atliekų tvarkymo prioritetus ir perspektyvas, nukreiptas ekologiškumo, naujų verslų ir naujų darbo vietų kūrimo link.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.