Pradėkime nuo to, kad nors Ursulos von Der Leyen prašymas į Europos Komisiją deleguoti ne tik vyrus, tačiau ir moteris, Lietuvoje buvo greitai buvo nustumtas į šalį, tačiau mes jau turime pirmus precedentus, kai Europos Komisijos pirmininkė pareikalavo valstybes pakeisti savo kandidatus – taip nutiko su Maltos, Rumunijos, Slovėnijos ir Kipro kandidatais.
Tai neturėtų stebinti nieko, kas žino, kaip tai asmeniškai svarbu yra Europos Komisijos pirmininkei, kuri labai atvirai pasakė, kad moterų kandidatūrų nereikalaus tik iš tų valstybių, kurios paliks esamus EK narius papildomai kadencijai. Galime būti tikri, kad už uždarų durų vyksta ir daugiau tokių pokalbių – Malta, Rumunija, Kipras ir Slovėnija tik pirmosios kregždės. Akivaizdu, kad deleguodami į Europos Komisiją moterį, būtume įgiję derybinį pranašumą, kadangi kol kas Europos Komisijos pirmininkei antrą kartą suburti panašų vyrų ir moterų skaičių naujojoje Komisijoje sekasi sunkiai – tarp potencialių kandidatų yra 10 moterų ir 17 vyrų (Bulgarija pateikė ir vyrą, ir moterį). Tačiau Europos Komisijos pirmininkės vaidmuo Lietuvoje nebuvo matomas, nepaisant to, kad tai ji buria būtent savo komandą ir šiame etape būtent jos žodis yra svarbiausias. Juk ji bus šios komandos vadovė.
Antras momentas – tai jokiais argumentais neparemtas galimų portfelių vertinimas. Ne kartą girdėjome, kad transporto portfelis Europos Komisijoje neva prastas, o štai gynybos portfelis Lietuvą domintų. Vis tik jei tai yra tiesa, net ir esantiems toli nuo Briuselio koridorių, akį turėtų rėžti faktas, kad kol kas nei viena Europos Sąjungos valstybė neišreiškė siekio turėti gynybos portfelį Europos Komisijoje. Net naujai sukurti portfeliai, tokie kaip Viduržemio jūros Komisijos nario portfelis susilaukė dėmesio iš, pavyzdžiui, Kipro, tačiau apie gynybos portfelį vienintelėje Lietuvoje atsiliepiama su tariama ambicija. Nepaisant to, kad Europos Sąjungoje yra mažiausiai 6 valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Švedija, Ispanija ir Lenkija, kurioms gynybos pramonė yra ypatingai aktuali. Tiesa, mūsų kaimyninė Lenkija iš pradžių susidomėjimą rodė, tačiau labai greitai nuo jo atsitraukė pati.
Ir tai dar kartą signalizuoja apie labai neigiamą tendenciją Lietuvos politikoje, kai politika visų pirma suvokiama kaip antraščių menas. Natūralu, kad politikai, kurie kas antrą dieną Lietuvos žmones gąsdina karu, vien europinį politinį postą, kuriame yra žodis „gynyba“ galėtų parduoti kaip politinę pergalę. Vis tik yra priežastis, kodėl nei viena kita ES valstybė tokio noro nedeklaruoja. Ir ta priežastis yra labai paprasta – Europos Komisijos portfelių įtaka, bent jau tų, kurie yra susipažinę su Europos Sąjungos politika, yra vertinama pagal tris kriterijus: kuruojamo biudžeto dydį, teisinių galių apimtis ir jam pavaldžių direktoratų dydį, bei įtaką.
Pavyzdžiui, šią kadenciją su Europos konkurencingumo politika dirbanti Danijos deleguota komisarė Margrethe Vestager turi asmeniškai dirbti su galimai nešvariais verslo sandoriais bendroje ES rinkoje, karteliniais susitarimais ir taip toliau. Tai sritis, kurioje ES ir specifiškai Europos Komisija turi išskirtines teisines kompetencijas, todėl jai tenka galynėtis su pasaulio galingiausiais. Kita vertus, tokios valstybės kaip Portugalija visuomet itin aktyviai siekia Sanglaudos politikos portfelio, nes už šią sritį atsakingas Europos Komisijos narys gauna kuruoti milžiniško biudžeto panaudojimą, iš kurio ypatingai daug paramos susilaukia ir Lietuva. Na o kalbant apie Komisijos direktoratus – tai ištisi departamentai ES specialistų, kurie yra atsakingi už ES teisės aktų paruošimus, vertinimus, valstybių monitoringus. Pavyzdžiui aplinkos ir transporto direktoratai labiau nei visi kiti susiduria su situacijomis, kai valstybės pažeidinėja europinius teisės aktus, vėluoja juos diegti ir panašiai, todėl už juos atsakingiems Komisijos nariams tenka ypatingai dažnai bendrauti su visomis ES sostinėmis. Tačiau bendrąja prasme direktoratai – tai visa galybė rankų ir akių, kurios drauge su jas kuruojančiu komisaru dirba vardan bendrų ES tikslų ir tvarkos.
Tuo tarpu gynybos portfelis neturės po savimi nei direktorato, nei biudžeto, nei rimtų teisinių įgaliojimų, nes Europos Sąjungos sutartys paprasčiausiai visą gynybos sritį yra palikusios valstybių narių kompetencijoms ir, pavyzdžiui, tiesioginis ginkluotės pirkimas iš bendro ES biudžeto yra netgi draudžiamas. Žinant, kad Europos Komisijos funkcija ir yra būti ES sutarčių „sergėtoja“, t.y. Europos Komisija neturi galimybių šias sutartis pakeisti, tačiau jai dar tenka ir stebėti visą Europą, ir užtikrinti, kad sutartims nebus nusižengta. Būtent todėl absoliučiai niekas Europoje ir nesiekia šio portfelio. Juolab, kad Europos Komisijos pirmininkė Ursula von Der Leyen dar liepos mėnesį pateikė savo naujos kadencijos programines gaires – bet kas jas gali atsiversti ir įsitikinti, kad didelės ambicijos gynybos politikai ten nėra. Kitaip ir negali būti, nes EK pirmininkė puikiai išmano savo pareigas ir prirašyti ten demagoginių blėnių ir gražiai nucukruotų pažadų negali, kitaip būtų iškilusi rizika jos visai antrai kadencijai.
Trečias momentas – Estijos premjerei Kajai Kallas sugebėjus pasiekti istorinės pergalės ir tapti kandidate į svarbiausią ES užsienio politikos postą, tai nebuvo tik Estijos pergalė. Tai buvo viso mūsų regiono pergalė, nes mes užtikrintai turėsime mums artimą žmogų, iki skausmo pažįstantį mūsų istoriją, mūsų saugumo iššūkius, mūsų žmonių baimes.
Tačiau didžioji problema yra ne portfeliuose, nes darbas Europos Komisijoje yra didelė garbė ir galimybė Lietuvai parodyti, kad mūsų žmonės, mūsų valstybė, yra pajėgi prisidėti prie visos ES valdymo. Tai reikalauja, kad į šį klausimą sugebėtume pažvelgti toliau savo vienkiemio rietenų ir pas mus dominuojančio grožio, bei kaltinimų konkursų. Kitaip Lietuvoje susiklosto paradoksali situacija, kai, aktyvūs, net ir didelę patirtį turintys politikai, neišmanymo ne tik nesibaido, tačiau ir visišką žmonių klaidinimą pateikia kaip tariamą ambiciją.