Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, kurį galime atrasti laimės indekse, mat Lietuva tam pačiam tyrime pateko į dar vieną dešimtuką. Deja, ne tokį dešimtuką, kuriuo visi skubėtų didžiuotis, todėl tai didžiąja dalimi liko nepastebėta. Jeigu išrikiuotume visas pasaulio valstybes nuo didžiausio iki mažiausio atotrūkio tarp to, kaip jaučiasi jaunimas iki 30-ies metų ir kaip vyresni nei 60-ies metų amžiaus žmonės – Lietuvą rastume 8-oje vietoje. Iš 143 valstybių. Pirmoje vietoje, beje, yra naujausia ES narė – Kroatija, šalimais rikiuotųsi dar dvi ES valstybės: Bulgarija 4-oje vietoje ir Rumunija – 9-oje vietoje. Į top 20 taip pat patektų ir Latvija bei Vengrija.
Tai gerokai mažiau džiugi metrika, tačiau iki skausmo mums pažįstama, nes raktinis žodis, kuris lydi Lietuvą visose statistikose, yra būtent nelygybė. Priminimui – 2022 metų duomenimis, Lietuva buvo antra Europos Sąjungoje pagal tai, kiek vidutiniškai pakilo šeimos ūkio pajamos nuo pat 2010 metų. Pirmoji – Rumunija. Tarp viršijusių ES vidurkį taip pat buvo ir Bulgarija, ir Vengrija, ir Latvija. Tais pačiais 2022-aisiais antra pagal pajamų nelygybę valstybė Europos Sąjungoje buvo Lietuva. Pirma – Bulgarija, trečia – Latvija.
Visi šie skaičiai rodo tą patį: Lietuva auga, auga rekordiniais greičiais, kaip auga ir didžioji dalis nuo komunistinio maro pabėgusių valstybių, tačiau augdamos jos ne visus pasiima su savimi. Todėl nereikia stebėtis, kad tą pačią tendenciją galima atrasti ir laimės indekse.
Dviejų Lietuvų tragedija
Socialiniuose tinkluose labai lengva rasti paaiškinimą, kodėl būta tokio atotrūkio tarp jaunų ir vyresnių žmonių. Kai kurie gi atvirai sako, kad turi „išmirti“ baisioji sovietinė karta, kuri yra viskuo nepatenkinta. Visi esame girdėję apie dvi lietuvas: vieną – „elito“, kuriančių žmonių, auksinio jaunimo Lietuvą, ir kitą – baisiąją, prasigėrusią, nuskurdusią. Pastaroji dar visai neseniai populistų dažnai automatiškai buvo laikoma ir prorusiška, nors karas Ukrainoje aiškiai parodė, kad Lietuvoje problemų su prorusiškomis jėgomis neturime ir beveik vieningai žinome, kas yra mūsų priešas, o kas yra mūsų draugai.
Tačiau kiti mitai vis dar gyvi. Nepaisant to, kad milžiniška nelygybė Lietuvoje – faktų, o ne požiūrio reikalas. Tai ne tik vyresni prieš jaunesniuosius, tačiau ir šeimos su vaikais ir be jų, išsiskyrę ir susituokę, net ir geografija – vidutinio darbuotojo pajamos Vilniuje, Sodros duomenimis, net 37,2 proc. didesnės nei likusioje Lietuvoje.
Štai ką sako 2022 metų Lietuvos absoliutaus skurdo lygio statistika. Didžiausioje rizikos grupėje, jei nevertinsime valstybės teikiamos finansinės paramos – vieniši tėvai su vienu ar daugiau vaikų. Net trečdalis vienišų tėvų su vaikais gyventų absoliučiame skurde, jei ne valstybės socialinė politika. Kai praeitą kadenciją Lietuvoje buvo įvedinėjami vaiko pinigai – daug kas juokėsi ir sveikoje, normalioje socialinėje politikoje ieškojo visokių baisių žodžių: socializmo, komunizmo, neteisybės. Vis tik ši problema buvo opi Lietuvai visą nepriklausomybės laikotarpį. Iš statistikos akivaizdu, kad ji vis dar niekur ir nėra dingusi, nes valstybėje su neigiamu gimstamumu, net ir su visa valstybės parama – beveik 7 proc. tokių šeimų vis dar gyvena absoliučiame skurde. Skyrybos yra baisus įvykis žmogaus gyvenime, tačiau Lietuvoje greta moralinės tragedijos – tai dar ir reiškia beveik garantuotą [finansinę – red.] katastrofą šeimos ūkiui ir visiems šeimos nariams.
Net ir kalbant apie šeimas, kuriose yra abu tėvai – apie 8 procentus daugiavaikių neišsiskyrusių šeimų šiandien nuo absoliutaus skurdo saugo tik valstybės parama. Būtina pridurti ir tai, kad gebėjimas pakilti aukščiau absoliutaus skurdo nereiškia komfortiško gyvenimo – tik komfortišką išgyvenimą. Tad negali būti jokios abejonės – valstybės politika šiandien vis dar nėra tikrai pasiryžusi apsaugoti kiekvieno vaiko. Kaži, kiek su tuo yra susipažinęs optimistiškai nusiteikęs jaunimas iki 30 metų, žinant, kad vidutinis pirmąjį vaiką gimdančios moters amžius Lietuvoje yra daugiau nei 28 metai?
Ne kitaip ir su vidutine senatvės pensija, kuri 2023-iaisiais vis dar net nesiekė skurdo rizikos ribos. Ką jaunimas iki 30 metų žino apie gyvenimą už mažiau nei 500 eurų per mėnesį būnant, pavyzdžiui, 70-ies metų? Kiek iš tų dabartinių 65–70 metų žmonių nepriklausomybės aušroje degė tokiu pačiu optimizmu, tikėjo, kad jų gyvenimas radikaliai bus kitoks? Kiek mes – jauni žmonės – esame jiems skolingi? Kiek iš jų išleido vaikus į kitokį gyvenimą, paaukoję savo pačių gyvenimo kokybę? Atviras klausimas: ar gali žmogus, kuris dar neperėjo viso gyvenimo ciklo, gerai pažinti lietuvišką socialinį modelį? Socialinį modelį, kuris Lietuvoje labai aiškiai viską stengiasi užkrauti didžiąja dalimi ant šeimos: vaikų priežiūrą, senelių slaugą, tėvų gydymą ir taip toliau.
Tad kalbėdami apie laimę Lietuvoje, turėtume kalbėti ne tik gražiais lozungais. Tikėjimas geresne ateitimi yra būtinas ir gerbtinas, tačiau jis neturėtų tapti vėzdu, kuriuo daužoma kitiems žmonėms per galvą. Taip pat neturėtų ir nustumti Lietuvos žmonių iššūkių į šešėlį. Galų gale, yra dar dvi labai svarbios priežastys, kodėl begalinį optimizmą šiandien būtina atskiesti su rimta doze atsargumo.
Lietuva baigia pasiekti savo konkurencingumo lubas
Dažnai girdime apie rekordinį gyventojų pajamų augimą, kuris pernai išaugo net 12 proc., tačiau praktikoje tai viso labo tereiškia, kad žmonės jau beveik sugrįžo į lygį iki pastarųjų metų milžiniškos, 20 proc. viršijusios infliacijos. Dėl išaugusių palūkanų normų būsto įperkamumas – vis dar 2009 metų krizės lygyje, nors tikėtina, kad mažėjant palūkanų normoms pagaliau pradės vėl augti.
Tai nereiškia, kad situacija Lietuvoje yra tragiška, tačiau senos užprogramuotos bėdos niekur nedingo, o perspektyvos augimui tampa vis labiau miglotos. Tam yra trys pagrindinės priežastys. Pirma – Lietuva yra arti agresorių rusijos ir baltarusijos. Antra ir daug svarbesnė priežastis – tokios šalys, kaip JAV bei Jungtinė Karalystė, pradėjo labai agresyviai kovoti dėl užsienio investicijų. Trečias ir turbūt svarbiausias momentas – Lietuvoje trūksta ir kvalifikuotos, ir nekvalifikuotos darbo jėgos. Apie tai kalba ir mūsų pramonės, ir valstybinių institucijų atstovai – Lietuvos konkurencingumas sparčiai krinta žemyn.
Dėl silpstančio Lietuvos konkurencingumo neišvengiamai silps ir gyventojų pajamų augimas. Jau visai netolimoje ateityje pamatysime ir dar labiau augančią pajamų nelygybę, nes šiandien Lietuvos politika aktyviai stengiasi išlaikyti kuo mažesnius mažiau kvalifikuotų darbuotojų atlyginimus, skatindama neregėto mąsto imigraciją iš posovietinių valstybių. Vien per pastaruosius dvejus metus Lietuva atsivežė apie 40 tūkstančių pigių darbo migrantų. Ir tai neskaičiuojant imigrantų nei iš baltarusijos, nei iš Ukrainos. Absoliuti dauguma jų – vežėjai, žemos kvalifikacijos statybininkai ir taip toliau.
Didėjantis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas dėl konkurencijos didina aukštos kvalifikacijos darbuotojų atlyginimus, tačiau kituose sektoriuose, kur šis deficitas dengiamas tiesiog įsivežant daugiau pigios darbo jėgos – dėl to atlyginimai augs gerokai lėčiau, jei augs išvis. Pridėkime jau minėtą geografinę nelygybę – beveik 40 proc. didesnį atlygį sostinėje, palyginti su likusia Lietuva. Pridėkime tai, kad vidutinis darbuotojų amžius švietimo ir sveikatos sektoriuose jau šiandien yra apie 50 metų. Pridėkime tai, kad mums dramatiškai trūksta slaugos darbuotojų. Pridėkime tai, kad šviežių apklausų duomenimis, apie 15 proc. gyventojų Lietuvoje neturėjo pakankamai lėšų maistui, o beveik kas 5-tam lietuviui trūko pajamų nuomai arba komunaliniams mokesčiams padengti. Galiausiai pridėkime nuosekliai tiek miestuose, tiek kaimuose mažėjantį gimstamumą – šiandien Lietuva yra labai aiškioje trajektorijoje ir toliau drastiškai didinti žmonių nelygybę. Visų rūšių nelygybę.
Tai pirmoji iš minėtų priežasčių, kodėl į gražius laimės indeksus ir kylančio bendrojo vidaus produkto grafikus turėtume žiūrėti su atsarga. Antroji priežastis – mūsų žmonės per pastaruosius vos ketvertą metų išgyveno pandemiją, energetikos krizę, besitęsiantį karą Ukrainoje. Jau ne vienus metus su spėlionėmis sekame didžiųjų pasaulio galių santykius. Europoje dėl to regime labai ryškų populistinių jėgų renesansą. Visa tai aiškiai rodo, kad žmonėms drastiškai stinga saugumo jausmo. Ir todėl siekdami sutvirtinti žmonių tikėjimą savo valstybėmis, savo realybe – privalome atsigręžti į socialinę politiką.
Europinei problemai – europinis solidarumas
Gera žinia ta, kad pastaraisiais metais turėjome ne tik daug krizių, tačiau ir daug pasiteisinusių sprendimų. Kodėl pandemija beveik neturėjo pasekmių Europos Sąjungos darbo rinkai? Nes valstybės siekė apsaugoti darbuotojus užtikrindamos išmokas už prastovas. Vien Lietuva iš tam dedikuoto instrumento sulaukė apie 1,1 milijardo eurų paramos. Panašiai susiklostė ir su skiepais: jei Europos Sąjunga nebūtų susitelkusi pirkti vakcinų kolektyviai ir pasiūlyti investicinių galimybių gamybos plėtrai – tokios šalys kaip Lietuva su savo menkučiais užsakymais vakcinų būtų sulaukusios vienos paskutiniųjų. Sunku įsivaizduoti, ką tai būtų reiškę ir mūsų sveikatos apsaugos sistemai, kai gydytojams ir taip tekdavo dirbti 10–12 valandų darbo dienas, kartais be išeiginių, o ligoninėse turėjome perpildytas lovas.
Istorija pasikartojo ir rusijai sukėlus energetikos krizę: tuomet ES atrišo rankas valstybėms kompensuoti gyventojų išlaidas, o į ES dujų rinką buvo pažiūrėta kaip į kolektyvinį, strateginį interesą – reikėjo užtikrinti, kad rusija negalės šantažuoti net ir labiau pažeidžiamų ES valstybių. Kad rusija turėjo tokį planą – visi pamatėme, kai prasidėjo grasinimai tai padaryti Lenkijoje, o vėliau ir kitose šalyse.
Šie pavyzdžiai labai aiškiai iliustruoja situacijas, kai dėmesys socialinei žmonių realybei ir europinis solidarumas net ir didžiausių iššūkių akivaizdoje – geba užtikrinti stabilumą. Sekdami jais galime ir privalome eiti toliau. Sekdami minimalaus europinio atlyginimo direktyvos pavyzdžiu, kuris tiesioginio poveikio Lietuvai neturėjo, turėtume pradėti [kalbėti – red.] apie analogišką minimalios pensijos direktyvą. Ne tik dėl Lietuvos, tačiau ir dėl kitų Europos valstybių. Tokia realybė, kai vidutinė pensija palieka žmones, dažnai visą gyvenimą dirbusius žmones, skurdo rizikos grupėse – nesuvokiama europinės gerovės kontekste.
Europoje jau kuris laikas veikia vadinamoji vaiko garantijų schema, kuri suteikia galimybes papildomai investuoti į vaikų gerovę, nes šiandien bendrai Europos Sąjungoje maždaug kas 5-tas vaikas yra skurdo rizikos grupėje. Taip neturėtų būti. Juolab turime laisvą žmonių judėjimą Europos Sąjungoje ir kuo toliau, tuo labiau siekiame apsaugoti savo ekonomikas nuo priklausomybės iš išorės rinkų. Šiandien Europos Sąjunga aktyviai skatina glaudesnę mūsų valstybių integraciją, kad drauge galėtume tapti ir atsparesni, ir stipresni varžydamiesi su likusiu pasauliu. Nuo gebėjimo užtikrinti darbo jėgą priklauso ir visos ES ateities pramonės konkurencingumas, o nuo jos – ir mūsų visų gerovė. Todėl investuodami į vaikų gerovę galime nušauti du zuikius vienu šūviu. Juolab, kad tai atlieptų ir europinę strateginės autonomijos viziją.
Galiausiai, ar Tu senas, ar Tu jaunas – šiandien reikalingi produktyvūs, mobilūs žmonės, todėl turėtume grįžti ir prie diskusijos apie europinį socialinį modelį. Konkrečiai – apie tai, kaip savo darbo rinkoje galėtume numatyti galimybes darbuotojams nuolatos tobulintis, pavyzdžiui išskirdami tam kelias darbo dienas per mėnesį. Laikai, kai galėjai susirasti darbą ir 30 metų sėdėti prie vieno stalo, yra praeityje. Šią mūsų socialinę realybę privalo atspindėti ir socialinė politika.
Galiausiai už visų indeksų ir skaičių, ar Vokietijoje, ar Lietuvoje, visi sutinka – šiandien mus labiausiai riboja talentingų ir darbščių žmonių stygius. Ir tuo pačiu metu, kai visi dėl to sutaria – ištisos demografinės grupės žmonių yra nustumiamos į paraštes. Taip nutiks ir su daugybe dabartinių jaunuolių, net ir tų, kurie trykšta didžiausiu optimizmu pasaulyje. Tad, jeigu norime išsaugoti šį optimizmą – pamatykime tuos, kurie gyvenimo eigoje savąjį kažkur išbarstė. Laimę kurianti politika yra kur kas vertingesnė už laimės indeksus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.