Pirmą kartą Europa šiame etape buvo, kai reikėjo išspręsti vadinamąjį „Vokietijos klausimą“ 1950-aisiais. Mums ši istorija mažiau žinoma, nes mes tuo metu kentėjome nuo raudonojo maro, tačiau vakarų Europos šalys buvo suspaustos iš visų pusių. Buvo paniškai bijoma Vokietijos industrializacijos, nes manyta, kad vokiečiai neišvengiamai norės revanšo po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau paraleliai pasidarė aišku, kad neišvengiamas Korėjos karas, kuriame į skirtingas puses stos Sovietų Sąjunga ir JAV. Pusę Europos buvo užgulusi geležinė uždanga. Europos valstybės neturėjo jokios manevro laisvės – turėjo surasti kelią žengti pirmyn. Būtent taip gimė Europos anglių ir plieno bendrija, kuri vėliau pavirto į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Šiandien jau visi patogiai pamirštame, kad vos tik susikūrusi NATO turėjo tris aiškius politinius tikslus, o ne du, kuriuos visi žino šiandien – ne tik išlaikyti JAV Europoje ir neleisti rusijai skverbtis į Europą, tačiau IR neleisti Vokietijai atkurti savo karinių pajėgumų. Po rusijos invazijos į Ukrainą paskelbtas Vokietijos zeitenwende, atmetus politines rietenas pačioje Vokietijoje, sulaužė 70 metų senumo tabu. Jau vien tai yra akivaizdus ir nedviprasmiškas įrodymas, kad gyvename naujos epochos pradžioje.
Antrasis toks ES istorinis momentas įvyko vis dar padalintoje Europoje, maždaug dar po 30-ies metų, kai dėl augančios tokių valstybių, kaip Japonija, technologinės pažangos, Europoje siaučiančios infliacijos dėl naftos krizės, vakarų Europos valstybės rizikavo prarasti bet kokią savo politinę ir ekonominę įtaką. Situacija buvo labai panaši, kaip ir šiandien. Būtent tai tapo lemiamu svertu, pagimdžiusiu bendrą ES rinką ir bendros Europos valiutos – euro – idėją. Milžiniška transformacija sukūrus vieną didžiausių ekonominių bendrijų pasaulyje įvyko ne iš idealizmo siekiant labiau suartėti, o dėl poreikio Europai paprasčiausiai išgyventi kaip reikšmingai politinei jėgai. Tą akivaizdžiai rodo ir datos: vieninga Europos rinka buvo aptarinėjama dar Romos sutarties laikais, 1957 metais, tačiau dabartinės, mums gerai pažįstamos Europos Sąjungos architektūra su laisvu kapitalo, žmonių, paslaugų ir prekių judėjimu kaip realus politinis pasiūlymas gimė viso labo 1985-aisiais. Ir sienos Europos Sąjungos viduje galutinai dingo tik Lietuvai jau esant laisvai – 1993-iųjų sausio 1-ąją. Būtent todėl pernai šventėme ES bendros rinkos 30-metį.
ES Lietuvoje arba romantizuojama, arba kritikuojama – ne kuriama
Tuo tarpu mes prie ES prisijungėme 2004 metais – faktiškai paskutiniais Europos Sąjungos galios pakilimo metais. Netrukus po to prasidėjo 2008 metų finansų krizė, po jos sekė Sirijos karas – pirmas milžiniškos svarbos konfliktas, kuriame vakarų Europos valstybės vaidino jau tik simbolinį vaidmenį; migrantų krizė, galiausiai pandemija ir rusijos invazija į Ukrainą. Visi šie sukrėtimai atskleidė kintančias europiečių nuotaikas, taip pat ir kintančią politinę Europos realybę. Finansų krizė parodė, kad pasitikėjimas globalia finansų sistema gali brangiai kainuoti, o fragmentuota Europos finansų rinka apsunkino galimybes išlipti iš krizės. Didžiausią kainą sumokėjo paprasti, eiliniai Europos žmonės. Sirijos kare pamatėme, kad europiečiai nebenori kištis į konfliktus, kurie atrodo tolimi – regioninės galios, tokios kaip rusija ir Turkija, pirmąsyk pradėjo griežti pirmuoju smuiku Europos kaimynystėje. Galiausiai pandemija atskleidė, kad net ekonominė Europos galia gali būti stipriai pakirsta tokių valstybių, kaip Kinija. Mūsų 20 metų augimo paradoksaliai sutapo su Europos Sąjungos 20 metų atsitraukimo ir skaudžių pamokų. Atvira prekybai, atvira finansų rinkoms, atvira migrantams – Europa patyrė smūgį po smūgio kiekvienoje srityje. Ir jau 2016 metais ES strateginiuose saugumo dokumentuose labai aiškiai kiekvienas europietis galėjo perskaityti: nebegalime rūpintis pasauliu, turime atsigręžti į savo žmones ir jų gerovę bei apsaugoti juos nuo pasaulio.
Lietuvoje tai nebuvo aptarinėjama, o pavieniai politikai, kurie į tai atkreipė dėmesį – kritikavo Europos Sąjungą už silpnas pozicijas, tačiau silpnas ES pozicijas diktuoja ne politinė valia ar jos stoka, tačiau visų pirma ekonominė ir socialinė Europos realybė. Iš mūsų nedidelės, jaukios tėvynės žvelgiant, lengva patikėti, kad Europos Sąjungos galia yra kone begalinė, kad, jei tik Europos Sąjungos valstybės sugebėtų sutelkti politinę valią – tai galėtų įgyvendinti bet ką. Toks požiūris yra ne tik faktiškai neteisingas, tačiau ir pražūtingas, nes neatsitiktinai pagrindinė europinė tema šiandienos Europos Sąjungoje yra ne tai, ką daryti su Sąjunga, tačiau kaip išsaugoti jos esamą galią. Švęsdami savo 20-ies metų [narystės – red.] gimtadienį, mes turime pasirinkimą. Arba patogiai užsidaryti gražiose statistinėse lentelėse, kurias paminėjau teksto pradžioje, matyti tik bendrojo vidaus produkto augimą, naiviai viliantis, kad, net jei Europos Sąjunga ir toliau stagnuos – mes kažkokiu stebuklingu būdu ir toliau augsime, džiaugsimės mums patogiais sprendimais ir skųsimės mums nepatinkančiais, arba pagaliau imtis mums ligšiol atrodžiusių pernelyg ambicingų tikslų – pačios Europos Sąjungos augimo, transformacijos ir plėtros klausimų.
Tą daryti būtina, nes kaip ir praeitus du kartus, šiandien Europos Sąjunga yra absoliučiai suspausta iš visų pusių. O tai reiškia, kad suspausta yra ir Lietuva. Mes rizikuojame likti antrarūšiu ekonominiu bloku pasaulyje. Kad to neįvyktų, būtina milžiniška pramonės revoliucija. Be konkurencingos pramonės nebus įmanoma nei gynybos politika, nei Ukrainos atstatymas, nei ES plėtra, o Europoje įsitvirtins lėtas, tačiau stabilus ekonominio nuosmukio laikotarpis.
Arba pasieksime pergalę drauge, arba pralaimėsime po vieną
Mes tai žinome net ir skaičiais. Tam, kad Europos Sąjunga įgyvendintų savo užsibrėžtus ekonominius tikslus, kasmet mums reikia maždaug 620 mlrd. eurų papildomų investicijų – daugiausia į infrastruktūrą. To reikia tam, kad ES įsitvirtintų sparčiausiai augančiose švariųjų ir skaitmeninių technologijų srityse, kurios garantuotų europiečiams milijonus gerai apmokamų, ilgalaikių darbo vietų. Visiškai akivaizdu, kad to pasiekti palikus viską savieigai – neįmanoma, tačiau Europos Sąjungos finansų rinkos vis dar yra fragmentuotos. Gyvename tam tikro paradokso sąlygomis – mūsų pramonė rizikuoja tapti nekonkurencinga, stinga priėjimo prie kapitalo jos plėtrai, tačiau tuo pačiu ES bankuose guli apie 33 trln. eurų privačių santaupų, o mūsų pensijų fondai yra maži ir vaidina itin ribotą vaidmenį ekonomikoje, palyginti su kitomis ES šalimis. Todėl turime skatinti paneuropinių pensijų fondų plėtrą, turime skatinti privačias investicijas į Europos pramonę, turime skatinti ir didesnę konkurenciją tarp Europos bankų investicijomis – tai yra vienas iš akivaizdžių kelių į bendros gerovės išsaugojimą, tačiau tam būtina susitarti ir dėl bendro, europinio socialinio modelio gairių. Paprastai tariant, žmonių ir finansų rinkos žaidėjų investicijos padėtų užtikrinti pramonės konkurencingumą ir įvykdyti reikalingą plėtrą, pramonės augimas užtikrintų darbo vietas ir ekonominį augimą, o bendras socialinis modelis užtikrintų, kad šis bendrais resursais sukurtas augimas kurtų ne tik pelnus, tačiau ir saugią žmonių gerovę.
Šis modelis taip pat pritaikomas ir Europos gynybos pramonei. Europos Komisija šiais metais pateikė pasiūlymą, kaip įdarbinę Europos investicijas galėtume užkurti mūsų gynybos variklį ir netgi sukurti bendrą ES karinės technikos rezervą, veikiantį tokiais pačiais principais, kaip ir JAV. 2022 metais Europa išleido 240 mlrd. eurų savo gynybai, tai beveik tiek pat, kiek Kinija, ir tris kartus daugiau nei rusija, tačiau šios išlaidos nebuvo nukreiptos į kryptingą gynybos pramonės vystymą Europoje. Nepaisant to, kad tai ne tik gynybos, tačiau ir to paties ekonominio konkurencingumo klausimas, net ir Lietuvoje mes vis dar telkiame diskusijas į klausimus, kiek išleisti ir kam išleisti, už nugaros nuošalyje palikdami klausimą – kaip išleisti. Tuo tarpu Europos gynybos pramonė net ir po dvejų metų karo atvirai sako: pirkimų apimtys nėra pakankamos, kad sukurtų prielaidas investuoti į reikšmingą gynybos pramonės plėtrą. Tai vyksta bendrijoje, kuri atsakinga už maždaug 12 proc. viso pasaulio gynybos išlaidų.
Papildomai, kadangi šiandien gynyba yra ES prioritetas, pasitarnauti galėtų ir analogiška iniciatyva, kokią turėjome kovai su pandemijos padariniais mūsų ekonomikoms – ES skolinimasis finansų rinkose paramą teikiant pagal labai aiškiai nacionalinių valstybių paruoštus planus. Tai neprivalo būti „nemokami pinigai“, užtektų ir susitarimo, kad šioms išlaidoms taikoma išimtis nuo fiskalinių drausmės taisyklių, kaip jau esame darę. Tai nesunkiai leistų kelerių metų perspektyvoje Europos gynybos pramonei skirti bent pusę trilijono eurų papildomų investicijų, o kiekvieną valstybę paskatintų rimčiau susirūpinti savo gynybos plėtros politika. Taip pat tai savaime pasiųstų žinutę tokioms šalims, kaip rusija, Iranas, bei Kinija. Galiausiai turime net ir alternatyvų – rezervuose guli apie 400 mlrd. eurų, skirtų finansų įstaigoms gelbėti. Nors formaliai finansų krizė nevyksta, tačiau, jeigu ES pramonė ir rinka neatras antro kvėpavimo – prasidės ilgametė stagnacija. Nesunku pamatyti, kad Europos Sąjunga vien finansiniais pajėgumais yra visiškai pajėgi atrasti net kelis trilijonus eurų be pernelyg drastiškų sprendimų, nekalbant tolimesnę bendros rinkos plėtrą telekomunikacijų, bankų ir kituose sektoriuose.
Trečia itin svarbi tema yra Europos Sąjungos ateities plėtros galimybės. Apklausų duomenimis, mes, lietuviai, esame patys didžiausi ES plėtros entuziastai visoje Europoje. Tai kaip ir lemtų, kad turėtume geriausiai suprasti ES plėtros iššūkius, tačiau Lietuvoje labai daug girdėti apie norus ir absoliučiai nieko – apie būdus, kaip tą pasiekti. Šiandieninė situacija yra tokia, kad ES plėtra be radikalios ES reformos politiškai yra neįmanoma. Tą sako net ir tos Vakarų politinės jėgos, kurios į plėtrą žiūri palankiausiai. Neturime aiškios vizijos nei kaip turėtų atrodyti ES institucijos, nei kaip turėtų atrodyti bendras ES biudžetas. Vien Ukrainą priėmus į Europos Sąjungą, būtų stipriai pakirstas visas dabartinis Europos Sąjungos valdymo modelis. Apie veto teisės atsisakymą daug kas kalba, tačiau iššūkių yra gerokai daugiau. Pradedant tuo, kad iš ES biudžeto draudžiama finansuoti ginkluotę (pirmiau aprašytas skolinimosi mechanizmas formaliai nėra traktuojamas kaip ES biudžetas), ir baigiant tuo, kad pats ES biudžetas yra tiesiog juokingai menkas.
Apie tolimesnę ES plėtrą kalbėti yra neįmanoma nekalbant apie tai, kaip keisis žemės ūkio finansavimas, taip pat ir vadinamieji sanglaudos fondai, kurie Lietuvoje dažnai pašiepiamai vadinami „trinkelizacijos“ pinigais. Apie šitai politikai kalbėti nenori, ypač per rinkimus, nes ES pokyčiai, kurie iš tiesų atvertų duris Ukrainai, praktikoje yra neišvengiami ir be Lietuvai skaudžių koncesijų. Siekiant pasiruošti šitai realybei, žinodami, kad ateityje Lietuvos regionai turės sunkiau dirbti dėl ES investicijų, labiau už jas atsiskaitinėti, jau šiandien turėtume stiprinti ir mūsų savivaldybes, tačiau kas yra dar svarbiau, jei tikrai norime atverti duris plėtrai – turėtume patys imtis lyderystės šiais klausimais ir užduoti toną, kaip tai galėtų atrodyti. Kadangi realistiškai kalbant šių reformų apimtys užtruks mažiausiai dešimtmetį – jos jau dabar turėtų būti sujungtos su pramonės plėtros strategija. Europos Sąjunga jau 25 metus (!) turi ambiciją sukurti bendrą traukinių tinklą ir rinką, kuri vis dar nebuvo realizuota. Tokie strateginiai projektai, kaip „Rail Baltica“, turėtų būti išplėsti su siekiu didinti mobilumą ir į skurdesnius regionus. Geras susisiekimas žengia koja kojon su geresne socialine politika kiekvienam žmogui, geresne prieiga prie viešųjų ir kitų paslaugų, daugiau būdų žmonėms įsitvirtinti darbo rinkoje ir tuo pačiu patogesne infrastruktūra pramonei. Taip pat tokios transporto priemonės, kaip traukiniai, padeda ir siekti dekarbonizacijos tikslų. Šiandien šioje srityje Europos Sąjungai reikalingos investicijos yra vertinamos maždaug 500 mlrd. eurų, nepaisant to, o ambicija turėtų būti dar labiau plečiama. Galiausiai bendras ES biudžetas turėtų būti mažų mažiausiai bent dvigubai didesnis.
Tai yra trys pagrindinės Europos Sąjungos politikos temos, trys didžiausi skauduliai, tai ir temos, kuriomis palydėjome paskutinę šios kadencijos Europos Parlamento plenarinę [sesiją – red.]. Ir tai yra trys kryptys, kuriomis aktyviai turėtų veikti visų lygių mūsų valstybės atstovai, nes į jas susiveda ir visi dabartiniai Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir net ekonominio augimo perspektyvos. Pastarąjį momentą patvirtina ir neseniai „Investuok Lietuvoje“ pateiktos rekomendacijos dėl Lietuvos augimo perpektyvų. Tad yra labai džiugu, kad ir Lietuvoje yra vietų, kurios aiškiai supranta, kad 20 metų trukęs Lietuvos augimas – nebėra duotybė, kad jis, kaip ir visos ES augimo perspektyvos, baigia pasiekti lubas. Vakarų Europos valstybės tai puikiai supranta ir tai vienas didžiausių jų galvos skausmų. Ar tikrai tai suprantame ir Lietuvoje?
Ne tik ekonomikoje, tačiau ir politikoje Lietuva gali pramušti dabartines lubas. 20 metų mums sekėsi palyginti neblogai, ypač žinant, kad dar visai neseniai mums ir idėja apie demokratinę ir laisvą Lietuvą buvo tik troškimas. Ateinančius 20 metų mums gali sektis dar geriau, tačiau tik tuo atveju, jeigu sugebėsime transformuoti pačią Europos Sąjungą.
Pirmą kartą Europai pasiekus istorinę kryžkelę, Lietuva taip pat turi kėdę prie bendro derybų stalo. Todėl turėtume parodyti, kad per 20 metų pakankamai užaugome, jog į šią privilegiją ir atsakomybę žiūrėtume taip, kaip ir pridera valstybei, savo kailiu ne kartą kentėjusiai nuo milžiniškų kataklizmų Europoje. Turėtume parodyti, kad esame pasiryžę padaryti viską, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Ir tai prasideda nuo gebėjimo atpažinti, kad jau šiandien esame taške, kuris nulems viso mūsų kontinento likimą.
***
Virginijus Sinkevičius yra Europos Komisijos narys.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.