Virginijus Sinkevičius. Viltis prie Šv. Kūčių stalo lėto ir nebylaus teisingumo laikais

Už lango XX amžiaus 8-asis dešimtmetis. Prieš kelerius metus brutaliai Prahoje, dar Čekoslovakijos sostinėje, ką tik numalšintas svarbiausias rezistencijos judėjimas, JAV patiria turbūt didžiausią pralaimėjimą savo istorijoje Vietname, JAV prezidentūra krečiama didžiausio politinio skandalo jos istorijoje – Votergeito. Ispanija vis dar valdoma diktatoriaus Franko, maždaug ketvirtis visų policijos pajėgų nuolatos dislokuota Baskų regione, Ispaniją krečia baskų išpuoliai ir griežtas diktatūros atsakas. Panaši situacija ir Jungtinėje Karalystėje, kur įtampos tarp Airijos unifikacijos šalininkų ir karūnos pasiekia aukščiausią tašką, 1972-aisiais įvyksta kruvinasis sekmadienis, kai britų kariai Šiaurės Airijoje nušauna apie 3 dešimtis neginkluotų civilių.

Italijoje tuo pat metu sparčiai ima populiarėti komunistų partija, kuri 1976-aisiais sugeba surinkti daugiau nei trečdalį visų rinkėjų balsų – beveik 13 milijonų, ir vos keliais procentais atsilieka nuo rinkimų laimėtojų. Net ir Vokietijoje ima augti šalininkų idėjos, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir sąjungininkų primestas vaidmuo Vokietijai iš esmės sunaikino visą Vokietijos identitetą ir būtina vaduotis iš naujojo imperializmo. Visų šių politinių tikslų dažnai siekiama ne tik žodžiais ir protestais, tačiau ir smurtiniais išpuoliais, veikia organizuotos, politiškai motyvuotos grupės, kurios tiesiog fiziškai siekia susidoroti su oponentais.

Pagrindinės temos per radiją ir televiziją: Šaltasis karas, atominės slėptuvės, teroro išpuoliai, nuolatiniai priminimai apie praeitą dešimtmetį įvykusią Kubos krizę, sukrečiamą Vietnamo karą. Taip pat vykstanti naftos kainų krizė, dėl kurios infliacija Vakarų šalyse pasiekia net 20 proc., drastiškai krinta gyventojų perkamoji galia. Vakarų analitikai ir apžvalgininkai skuba atliepti žmonių nuotaikas, dažnai girdimos apokaliptinės pranašystės, kalbama apie Vakarų ir demokratinės eros pabaigos pradžią. Iliustracijai garsus britų istorikas Tony’is Judtas, Orwello prizo laureatas, daugybės knygų apie Europos istoriją autorius, gimęs tais pačiais metais, kai Vokietija buvo padalyta tarp sąjungininkų po Antrojo pasaulinio karo, žvelgdamas jau iš mūsų laikų, konstatavo, kad šis laikotarpis daugelio galvose turbūt buvo liūdniausias XX amžiaus dešimtmetis. Komunistų vadovybė Maskvoje, kurios nesveria siekio užtikrinti savo žmonių gerovę našta, tokiu pasauliu negalėjo nesidžiaugti.

Ar tai neprimena pasaulio, kurį mums šiandien piešia naujienų portalai, televizija ir įvairūs nuomonės formuotojai?

Tačiau istorija nesibaigė šiuo sudėtingu laikotarpiu, neįvyko jokio demokratinio kolapso, tiesą sakant, nutiko lygiai priešingai. Sovietų Sąjunga aktyviai finansavo bet kokius radikalesnius judėjimus Vakaruose, dažnai, beje, nežinant patiems Vakarų radikalams, nes sovietai vadovavosi logika finansuoti bet kokį chaosą, bet kokį antisistemiškumą. Lygiai kaip šiandien daro rusija.

Tokiose šalyse, kaip Italija ar Vokietija, ėmė sparčiai daugėti smurto išpuolių – tiek iš radikalios kairės, tiek iš radikalios dešinės judėjimų. Tačiau tai turėjo priešingą efektą nei tikėtasi – dešimtmečio eigoje europiečiai ėmė labiau baisėtis pačių smurto išpuolių, orkestruojamų fašistų, „raudonųjų brigadų“ ir panašių veikėjų, nei kasdienių žmogaus gyvenimo problemų, į kurias yra orientuota politika visose civilizuotose šalyse.

1973-iaisiais kilusi naftos krizė ir sukilusios kainos paskatino Sovietų Sąjungą, didžiausią naftos eksportuotoją pasaulyje, dar aktyviau statyti savo ekonominį modelį ant pajamų iš iškastinio kuro, nes krizių metu išaugusios kainos buvo turbūt vienintelis, kad ir laikinai paaugusių pajamų šaltinis. Beveik nieko kito, išskyrus naudinguosius išteklius, planinė ekonomika pasauliui pasiūlyti net ir negalėjo. Tuo tarpu reaguodami Vakarai maždaug penktadaliu sumažino savo naftos vartojimą. Vokietijoje gimė pirmasis „žaliasis“ politinis judėjimas, atsispyręs nuo galimybės parodyti, jog ekonominė priklausomybė nuo iškastinio kuro – žalinga ne tik pasaulio gyvybei, tačiau ir labai rizikinga valstybės ekonomikai.

Paraleliai per pasaulį nuaidėjo Aleksandro Solženicyno „Gulago Archipelagas“, davęs stiprų kirtį sovietiniam ir vien tik propaganda grįstam naratyvui apie sovietinio žmogaus gerovę. Net ir tai, kas turėjo būti tarptautinė Sovietų Sąjungos pergalė – 1975-aisiais metais pasirašyta Helsinkio Deklaracija, kuria buvo įtvirtintas po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjęs teritorinis status quo, taigi tuo pačiu ir Baltijos šalių okupacija – galiausiai tapo ginklu prieš pačią Sovietų Sąjungą. Kaip ir tuomet, taip ir dabar – Maskva galvojo tik apie savo teritorijų plėtrą, todėl siekdama savo tikslų įsipareigojo užtikrinti ir žmogaus teises. Beje, nemaža dalimi ir Lietuvos išeivijos, ypač aktyviai veikusios JAV, dėka. Deklaracijoje atsirado ir nuostata apie tautų apsisprendimo teisę, taip pat ir, žvelgiant į artėjančias šventes – sustiprino Romos Katalikų Bažnyčios balsą dėl sovietų vykdomų represijų prieš mūsų tikinčiuosius.

Net ir Europai bei JAV išgyvenant „vieną liūdniausių dešimtmečių savo istorijoje“, bet kokie sovietų veiksmai galiausiai atsigręžę prieš juos pačius. Net ir tai, kas buvo trimituojama kaip didžiausios pergalės – greitai pasitarnavo ir komunistinės ideologijos demaskavimui. Išsivadavusį Vietnamą palydėjo ne naujas aukso amžius, o mažyčiais laiveliais iš Vietnamo bėgantys žmonės, nekalbant apie Pol Poto režimą, kurio nužmogėjimas buvo toks akivaizdus, kad net sovietai greitai ėmė šalintis genocidinio diktatoriaus, atnešusio komunizmo tragediją dar vienai valstybei. Galiausiai visi šie įvykiai padėjo pamatą procesams, kurie apskritai ir sužlugdė Sovietų Sąjungą bei jos priespaudos mašiną. Pranašystės apie visiems laikams nusileidusią geležinę uždangą ir žlungančias Vakarų demokratijas neišsipildė. Nutiko priešingai.

Tačiau šis procesas truko dešimtmečius ir tuo metu Europoje dirbę Vokietijos, Prancūzijos diplomatai pripažįsta, kad net ir Berlyno sienos griūties išvakarėse – retas tikėjo, kad tai įmanoma. Tuo pat metu, kai viltis jau ryškiai švietė net ir Lietuvoje, o Lietuvos grįžimas į pasaulio žemėlapį nebebuvo tik laukimo – tai jau buvo aktyvaus veikimo – reikalas.

Ir šiandien mes taip pat matome ne tik daugybę nerimo, tačiau ir vilties ženklų. Sugriuvęs rusijos politinio satelito režimas Sirijoje visam pasauliui dar kartą priminė tikrąjį rusijos galios ribotumą. Kaip ir Ukrainos operacija Kurske. Kaip ir žlugusi rusijos „Wagnerio“ grupė. Ir rusijos pagalbos šauksmai Šiaurės Korėjai, Iranui, Kinijai, net ir tokioms valstybėms, kaip Baltarusija ar Kazachstanas, desperatiški priminimai apie atominius ginklus kas antrą dieną. Kaip ir rusijos užsienio reikalų ministro vieši džiaugsmai dėl „jau išvarytų tėvynės išdavikų“.

Ar tai taip pat nieko neprimena?

Viena siaubingiausių politikos ydų, kad aktyvioje politikoje ir viešojoje erdvėje veikiantys žmonės turi sėkmingai mobilizuoti savo rinkėjus, o patogiausia taktika tam – gyvenimas iš neapykantos, pasipiktinimo ir nusivylimo.

Tokia taktika yra populiari, nes žmonės gali būti skirtingi, tačiau visiems mums gerai pažįstamas ir skausmas, ir neteisingumo jausmas. Tuo tarpu teisingumas visuomet keliauja per lėtai. Todėl tai nesibaigiantis resursas pigių ir greitų nuskausminamųjų pardavėjams. Nesvarbu, ar mūsų namuose – Lietuvoje, ar pasaulyje.

Tačiau visai netrukus visi degsime žvakutes prie savo Kūčių stalo, kur daugelis taip pat kalbėsime ir apie savo, ir apie pasaulio skausmą bei neteisingumą. Lai ant šio stalo gyvena ir viltis. Viltis, pas kurią keliauja teisingumas. Net jei ir lėtu žingsniu, net jei ir nebyliai, tačiau keliauja. Kaip keliavo ir prieš 50 metų. Net ir tada, kai, atrodė, jo labiausiai trūksta.

Lietuvoje turime labai gražią tradiciją prie stalo padėti lėkštę ir tiems, kurie mus jau paliko. Padėkime ją ir tiems, kurie nespėjo sulaukti teisingumo, tačiau suteikė mums jėgų ir toliau auginti viltį savo namuose. Viltį, kuri būtų pakankamai stipri, kad sulauktų tos dienos, kai teisingumas galiausiai pasibels į jos namų duris.