Trumpai tariant, nuo praėjusio penktadienio šalyje tęsiasi neaiški situacija, kuri valdoma principu „kas kaip moka, taip ir šoka“. Vienos ugdymo įstaigos vaikus trumpai evakuoja būtent tai valandai, kada nurodytas galimas sprogimo laikas grasinančiame laiške. Kitos – vyresnius moksleivius tiesiog išleidžia namo, nutraukdamos pamokas. Kai kurios įsigudrino pereiti prie nuotolinio ugdymo.
Yra ir ypač įdomių reagavimo būdų – pavyzdžiui, vienas vaikų darželių tėvams išplatino tokį laišką: „Gerbiami Tėveliai! Mūsų įstaiga, kaip ir daug kitų Lietuvos įstaigų, šiandien patyrė kibernetinę ataką. Situacija valdoma, vykdome savivaldybės civilinės saugos pareigūno nurodymus. Šiandien nesievakuojame. Spalio mėnesį vyks priešgaisrinės saugos pratybos – tada tikrai evakuosimės, siekdami pasitikrinti, kaip mums pavyksta. Neišsigąskite.“
Anekdotinių situacijų esama ir daugiau. Štai viena mokykla, gavusi laišką apie galimą sprogmenį, nusprendė vaikus tiesiog užrakinti klasėse ir niekur neišleisti!
Visoje šioje suirutėje pilnas internetas spėlionių: gal čia rusai, gal britai, gal islamistai... Vis dažniau pasigirsta naratyvas: „jei valdžia nereaguoja, tai gal patys tas žinutes ir platina“. Beje, visiškai natūrali situacija. Bet kuris komunikacijos specialistas pasakys, kad kilus bet kokiai krizei reaguoti reikia nedelsiant! Atsakingas valdžios pareigūnas jau tą pačią dieną turėjo viešai kreiptis visais kanalais. Turėjo būti išsiųstos instrukcijos į gyventojų telefonus. Instrukcijas turėjo gauti savivaldybės ir ugdymo įstaigos. Deja... Buvo tik kuklūs policijos pranešimai, raginantys nepanikuoti ir skambinti 112. (Tuo pačiu pagalbos telefonu bandė prisiskambinti ir greitosios nesulaukiantys pacientai...)
Kai nekomunikuoja valdžia. Nekomunikuoja mokykla. Tėvai gali sukurti savo versijas.
Seniai žinoma tiesa: jei nenori interpretacijų ir gandų, kalbėk pats. Kalbėk aiškiai. Konkrečiai. Nevelk. Nemeluok.
Kiek būta praeityje krizių, kai veltasi ir susivelta galutinai. Ne be reikalo didelės korporacijos moka labai didelius pinigus žmonėms, kurie gali juos parengti krizėms. Ne tik padėti jų išvengti. Bet išmokyti jas sutikti bei tinkamai apie tai pranešti.
Mūsų dabartinė valdžia yra blogiausios komunikacijos pavyzdys, kuris kada nors nutiko Lietuvai. Praėjo net penkios dienos, kol kažkas iš ministrų kabineto oficialiai sureagavo į grasinimus, su kuriais susiduria šimtai šalies ugdymo įstaigų!!! Penkios dienos tylos... Per tiek laiko net nebylys galėjo prabilti. Taip nutiko ir policijos komisarui, kuris (iš viešo pranešimo aiškėja) tik po penkių dienų susivokė, kad tai organizuota ir koordinuota ataka! Bei viešai pranešė apie identifikuotus 15 elektroninių pašto adresų, iš kurių siunčiami grasinimai.
Į trečią darbo dieną (kaip kokioje pasakoje) nubudo ministrė, caraitė Bilotaitė. Matyt, liepė motina Ingrida bent kokį žodelį mužikams tarti, liaudį nuraminti. Beje, prabilo labai primityviu tekstuku: „trečią darbo dieną mokyklų ir darželių gaunami laiškai, kuriuose grasinama ugdymo įstaigas susprogdinti, yra melagingi ir grėsmės nekelia.“
Klausykitės, kur jūsų visi brangiai apmokami viešųjų ryšių konsultantai? Kur jų strategijos ir planai? Ar dar per mažai jiems sumokėjote? Ar jų tiesiog neklausote?
Eksperimentas tęsiasi. Premjerė tyli. Prezidentas apskritai kažkur po užsienius keliauja.
Jūsų vaikai – jūsų problemos. Jei iki šiol neišmokote evakuotis ir tinkamai elgtis iškilus pavojui, irgi jūsų problemos.
Tėvų, pedagogų nerimas persiduoda vaikams. Juo labiau, kad mokytojai patys nesijaučia tvirtai, neturi aiškių krizių valdymo planų. Mes ne japonai, kur kiekvienas bamblys žino, kaip elgtis, kai Žemė pradeda drebėti. Mes įpratę manyti, jog pavojai realiai neegzistuoja. Mes nesirengiame sudėtingoms situacijoms ir nesame pajėgūs jų atlaikyti, pirmiausia psichologiškai.
Žmonės vieni kitus internete ramina: „čia tik chuliganai, juk visų mokyklų nepasprogdins“. Pasakysiu paprastai: visų ir nereikia. Bet jei yra reali grėsmė bent vienai, kažkas turi prisiimti atsakomybę. Šiuo atveju tas žmogus turėtų būti premjerė. Bet jos empatijos lygis ir požiūris į vaikus tikrai nėra jiems palankus. Ji vaikus greičiau išsiųs į nuotolinį mokymą, kad šie nekvaršintų jos vargšės skaičių pilnos galvos. O jūs, tėveliai, sukitės, kaip išmanot. Krizės valdymas atsidūrė krizėje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.