Patyrinėjau darbo skelbimus. Valstybės ir savivaldybių įmonės išsiskiria tikrai ne žemais atlyginimais: daugelis jų dvigubai ar net trigubai didesni nei šalies vidurkis (jis šiuo metu Lietuvoje siekia 2161 eurą bruto). Pavyzdžiui, veiklos meistriškumo partneris „Registrų centre“ gali uždirbti iki 3942 eurų per mėnesį, o per pandemiją atsiradusios specialybės atstovas „duomenų mokslininkas“ – net iki 5280 eurų! Strateginio valdymo ir tvarumo vadovas Vilniaus miesto savivaldybės įmonėje „Susisiekimo paslaugos“ turėtų uždirbti iki 4400 eurų. Net 5800 eurų gautų VĮ Ignalinos atominės elektrinės projektų valdymo ekspertas, kuris, beje, gali darbuotis ir nuotoliu. Iš dalies nuotoliniu (vadinamuoju hibridiniu) būdu galėtų darbuotis bei iki 6600 eurų per mėnesį uždirbti ir Lietuvos geležinkelių atstovybės Briuselyje vadovas, tiek pat ir tos pačios įmonės strategijos vadovas. Rinkodaros projektų vadovui AB Lietuvos geležinkeliai siūlo mažesnę – 3480 eurų – algą, tokio pat dydžio atlyginimas žadamas ir žmonių bei kultūros vadovui (kad ir ką šios pareigos reikštų) „Ignitis grupėje“.
Taip, šie atlyginimai „popieriniai“, bruto, bet ir atskaičius mokesčius susidaro tikrai solidūs skaičiai. Be to, nuo šio atlygio kaupiamos senatvės pensijos, skaičiuojami kai kurių išmokų dydžiai. Jau nekalbu apie darbuotojams siūlomas papildomas naudas – privatų sveikatos ir gyvybės draudimą, galimybę dirbti iš namų, nuolaidas įvairioms paslaugoms ir t. t., ir pan. Valstybinių įstaigų vadovai, žinoma, argumentuos, kad ieškodami darbuotojų jie turi konkuruoti su privačiu sektoriumi. Juk net buvęs sveikatos apsaugos ministras neseniai visus ministerijos darbuotojus apdraudė privačiu sveikatos draudimu, o jį ministro poste pakeitęs jo buvęs viceministras šiame sprendime neįžvelgia nieko blogo ir šio draudimo atsisakyti neketina! Nors akivaizdu, jog tai yra ne tik biudžeto pinigų neatsakingas naudojimas, bet ir absoliutus netikėjimas savo pačių kuriama ir tik „dirbtiniu plaučių ventiliavimu“ palaikoma valstybine sveikatos priežiūros sistema.
Lietuvoje beveik 30 procentų dirbančiųjų (iš viso apie 370 tūkstančių) yra viešojo sektoriaus darbuotojai, daugiau nei 50 tūkstančių jų priskiriami valstybės tarnautojams. O kur dar apie valstybines įstaigas ir įmones susispietę įvairių paslaugų ir paslaugėlių teikėjai – jie irgi gyvena iš valstybinių arba vadinamųjų europinių pinigų. Ir tokių greta esančių „eurųmėgėjų“ gretos tik didėja.
Tarp šių žmonių neabejotinai yra tikrai sąžiningų tarnautojų, kurie savo darbą suvokia kaip tikrą tarnystę juos samdančiai visuomenei. Tokių esu sutikusi ir savo gyvenime – tiek kaip paslaugų gavėja, tiek kaip viena iš ministerijos vadovių. Tačiau ne visada pavyksta atskirti grūdus nuo pelų. Klesti partinė biurokratija, kai visur ir visada stengiamasi įdarbinti „savus“, „sau artimus“.
Ir tada ištinka „para-para-doksas“, kaip sakė vienas energetikos ministras. Dirbančiųjų netrūksta, o viešosios paslaugos tik prastėja! Nekalbėsiu apie eiles pas gydytojus ar klaidas abiturientų egzaminų rezultatuose. Nesinori prisiminti ir niekaip laiku neišleidžiamų vadovėlių moksleiviams ar keistų Vilniaus reklamų už apvalias sumas. Užtenka visiškai neseno pavyzdžio: kai praūžus smarkesnei audrai be elektros liko daugiau nei 30 tūkstančių vartotojų, o kai kurie be elektros išbuvo ištisas 7 paras! Ir ką į tai mūsų politikai ir jų dvaras? Ogi nieko! Energetikos ministras patarė nusipirkti generatorių. Matyt, tik pamiršo pridurti, kad juos pirkti reikėtų su juo pačiu siejamoje parduotuvėje „Moki veži“, kuri tautoje turi ir kitų gražių pavadinimų.