Vitas Karčiauskas. Atviras laiškas būsimajam Vilniaus merui: pakaks ignoruoti senamiesčio problemas

Įvyko daug emocijų sukėlę savivaldos rinkimai, aiškūs kandidatai, kurie varžysis antrame merų rinkimų ture. Vilniuje tai Artūras ir Remigijus, su kuriais kažkada buvome viena komanda, nors dabar, klausantis jų debatų, sunku tuo patikėti.

Prieš rinkimus kreipiausi į visus kandidatuojančius į Vilniaus miesto mero pareigas. Šį atvirą laišką adresuoju Artūrui ir Remigijui, siekdamas, kad naujai išrinktas Vilniaus miesto meras suprastų, jog vadovaus ne tik didžiausiam Lietuvos valstybės miestui ir jos sostinei, bet ir unikaliam Pasaulio paveldo miestui.

Įdėmiai sekiau kandidatų į Vilniaus miesto merus debatus. Susipažinau su Tavo, Artūrai, dešimčia darbų Vilniui ir Tavo, Remigijau, dvylika ambicijų. Neabejoju, kad abu Jūs pirmoje vietoje matote Dievo kūrinį – žmogų, bet, turiu pastebėti, kad mažai matot nuostabų žmonių kūrinį – Vilniaus senamiestį. Debatuose mažai kalbėjot, kad Vilnius unikalios istorijos miestas, turintis nepaprastai vertingą ir gausų paveldą. O ir tarp prioritetinių darbų Vilniaus paveldui beveik neskyrėt dėmesio.

Dar daugiau, Tavo, Remigijau, teiginys, kad Vilniaus senamiestis yra spindintis, parodo, kad visiškai nesigaudai Vilniaus senamiesčio problemose, kad net nežinai, kad per keturis Tavo vadovavimo metus Vilniaus senamiestis gerokai apsiblausė, nes negalėjai ar nenorėjai jam skirti pakankamai dėmesio. O pažadas sutvarkyti, gaivinant stoties rajoną, V. Šopeno, Kauno, Sodų gatvių fasadus ir Geležinkelio, Šv. Stepono ir Raugyklos gatves, rodo, kad neturi sisteminio požiūrio į Vilniaus senamiestį.

Pažadas iš esmės atnaujinti Vokiečių gatvę, kaip vieną centrinių Senamiesčio arterijų, rodo, kad tęsi sovietinės valdžios vykdytą Senamiesčio griovimo politiką, kai buvo nušluota apie 40 procentų Senamiesčio pastatų, motyvuojant gyventojų gerovės didinimu, kad ignoruoji Senamiesčio urbanistinio restauravimo galimybę. Ar ne todėl sieki panaikinti Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektą, kaip teritorijų planavimo dokumentą, nors šis projektas yra nominacinės bylos įrašymui Vilniaus senamiesčio į Pasaulio paveldo sąrašą sudėtinė dalis? Neiškeisk, Remigijau, viso Vilniaus Senamiesčio į vieną stoties rajoną, juolab, kad jie tarpusavyje glaudžiai susiję.

Dirbant kartu, Artūrai ir Remigijau, buvo nuveikta tikrai rimtų darbų. Priminsiu tik keletą svarbiausių – tai Vilniaus istorinio geto būdingų fragmentų atkūrimo programa, patvirtinta 2002 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1496, Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa, patvirtinta 2006 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1117 ir Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programa, patvirtinta 2006 m. lapkričio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1413. Jeigu būsimasis Vilniaus meras sugebės nors vieną iš šių programų per keturių metų kadenciją išjudinti taip, kad ji realiai vyktų, bus galima jam nuoširdžiai padėkoti.

Atsakymai debatuose taip pat nenudžiugino – bendrosios frazės, kad Vilnius unikalus, kad pagrindinė Vilniaus senamiesčio problema – blogai dirbanti centrinė valdžia, neparengusi Senamiesčio tvarkymo plano, kad kultūra neturi būti uždaryta UNESCO senamiestyje, lyg jis nebūtų Vilniaus senamiesčiu. Vėlesnėse diskusijose pasirodė pirmieji racionalesni pasiūlymai, tokie kaip tranzitinio eismo uždraudimas Vilniaus senamiestyje. Prisiminta ir proga naujoms programoms rengti – 2019 metais sukanka 25 metai, kai Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. O aš priminsiu dar svarbesnę progą – artėja Vilniaus 700-mečio jubiliejus. Tačiau kam rengti naujas programas, jeigu nevykdomos jau parengtos ir patvirtintos? Bet realių iššūkių ir įsipareigojimų juos įvykdyti iš Jūsų, kaip kandidatų į Vilniaus miesto merus, neišgirdau...

Tad, kaip visą savo darbinį gyvenimą skyręs Lietuvos ir Vilniaus kultūros paveldui, žinantis ir valstybinės paveldosaugos sistemos bėdas bei paklydimus, ir savivaldos galimybes, būsimam Vilniaus merui drįsiu kai ką pasiūlyti. Bet prieš tai priminsiu, kad kultūros paveldas pirmiausia socialinė, ekonominė ir politinė kategorija ir tik po to kultūrinė, kad kultūros paveldas tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie daugelio darbo vietų sukūrimo.

Pirmiausia, tai nelaukit, kol Vilniaus paveldosaugos problemas pradės spręsti centrinė valdžia – tai greitai nenusimato. Kaip buvęs vienas iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo valstybinės apsaugos sistemos kūrėjų, vienintelis iš jų nuo 1990 iki 2018 metų dirbęs valstybinės paveldosaugos sistemos valstybės tarnyboje, galiu patikinti, kad 1998 metais prasidėjęs ir dvidešimt metų trukęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veiklos regresas, sukūrė skaudžias problemas, kurioms pašalinti dar daug reikės laiko. Siūlysiu tik tai, kas įmanoma padaryti per keturių metų kadenciją. Daugybė labai svarbių problemų dar palauks, jeigu bus sprendžiamos tos, kurios bus numatytos Jūsų kadencijai.

Pirmiausia paprastas siūlymas – siūlau iš esmės atgaivinti Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) veiklą. Pasaulio bankui remiant 1995–1996 m. tarptautinė ekspertų grupė parengė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją, kuri įvardino būtinybę įkurti Senamiesčio atnaujinimo agentūrą, kurią 1998 m. įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė. Laikas, kad vos gyvuojanti ir neaišku ką veikianti VSAA taptų Vilniaus miesto savivaldybės ir Miesto mero asmeniškai akimis ir ausimis Senamiestyje. VSAA turi žinoti viso senamiesčio situaciją ir problemas, valdyti jas, numatyti galimus sprendimus ir teikti juos tiek Miesto merui, tiek Miesto savivaldybės tarybai ir administracijai.

Antrasis siūlymas taip pat paprastas. Laikas Senamiesčiui turėti šeimininką. Pažvelkit į Senamiestį – kuo jis tapo. Vėjas po gatves nešioja šiukšles, iš šiukšlių konteinerių į namų rūsius keliauja žiurkės. Taip, tai labai autentiška ir būdinga Senamiesčiui, bet ar priimtina XXI amžiuje, kai miesto nesiaubia karai ar gaisrai? O Senamiesčio gatvės tapo viena didele automobilių parkavimo aikštele. Kelio ženklas „sustoti draudžiama“ realiai Senamiestyje žymi nemokamo parkavimo zonas. Ne, nesiūlysiu iš Senamiesčio gatvių pašalinti šiukšlių konteinerius, nors ir labai norėčiau, kad tai būtų padaryta, nesiūlau kol kas ir autotransporto išguiti iš Senamiesčio. Tiesiog reikia tiek nedaug – tik kad kiekvienas Senamiesčio kvartalas turėtų savo prižiūrėtoją. Ir nesvarbu kaip jis vadinsis – kiemsargis, kvartalo tvarkdarys ar kitaip. Svarbu, kad jo teritorijoje būtų tvarka. Ir nereikia Senamiesčiui taikyti bendrųjų miesto tvarkymo principų. Senamiesčiui jie turi būti nustatyti individualūs.

Pagaliau svarbiausias ir esminis siūlymas. Tiesa, jis ne naujas, tik niekaip neįgyvendinamas. Jau rengiant Vilniaus miesto 2010–2020 metų strateginį planą, man pavyko pasiekti, kad tarp kitų strateginio efektyvaus ir tausojančiai naudojamo kultūros paveldo potencialo tikslo uždavinių veiksmų, atsirastų ir toks: „2.3.2.1 Sukurti Senamiesčio apsaugos nuo motorinio transporto poveikio sistemą“. Tai tikrai realus iššūkis būsimam Miesto merui ir naujos kadencijos Vilniaus miesto tarybai. Nesiplėsdamas pasakysiu, kad atsikalbinėti nuo šios problemos sprendimo niekaip neįrengiamais požeminiais parkingais aplink Senamiestį, neverta. Jie mūsų Senamiesčiui tiesiog nebūtini ir per brangūs, nes Senamiestis per didelis, kad palikus automobilį tokiame parkinge, galėtum pėstute keliauti į Senamiestį.

Svarbus tinkamai sutvarkytas Senamiesčio viešasis transportas, o antžeminės, gal ir daugiaaukštės parkavimo aikštelės galėtų atsirasti kad ir Stoties rajone, Naujininkuose, Olandų gatvės rajone, Žirmūnuose ir kitur. Netikite – nuvažiuokite į Briugę, kurio istorinis centras UNESCO Pasaulio paveldo sąraše atsirado tik 2000 metais. Ir nepamirškite tranzitinio transporto per Senamiestį ribojimo, nes dabar Senamiesčio gatvėse jautiesi lyg magistralėje, automobilių stovėjimo vietų Senamiestyje radikalaus mažinimo.

Tai tiek būsimai Jūsų kadencijai, gerbiamasis būsimasis Vilniaus mere. O šį atvirą laišką Jums iliustruoju ne Briugės senamiesčio vaizdu, nors jie sugebėjo išspręsti daugumą panašių problemų ir kuriuo iliustravau ankstesnįjį kreipimąsi, bet vaizdeliu Vilniaus „spindinčio senamiesčio“ iš vienos iš svarbiausių Senamiesčio vietų, kuris gerai iliustruoja situaciją Vilniaus senamiestyje. Ir nepamirškit, kad paveldosaugoje šalia valdžios, kurią kažkuris iš Jūsų atstovausite ir suinteresuotos visuomenės yra ir tie, nuo kurių veiksmų labiausiai priklauso kultūros paveldo likimas – tai kultūros paveldo savininkai ir investuotojai, projektuotojai ir veiklos vystytojai istoriniuose miestuose ir kuriuos šiuo metu turiu garbės atstovauti...