V.Urbonavičius. Troleibusai netinka, o tramvajus už 300 mln. Lt tinka?

Perskaičius prof. Marijos Burinskienės straipsnį „Vilnius – ne muziejus, turintis išsaugoti troleibusus“  kyla abejonių, ar tai pačios mokslininkės žodžiai. Tai panašiau į žodžius asmenų grupės, kuri beveik už 800 tūkst. litų parengė naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste koncepciją ir siūlo diegti tramvajaus liniją už daug maž 300 mln. litų. 26 Vilniaus miesto tarybos nariai balsavo už pagal šią koncepciją parengtą specialųjį planą.

Kas kalba profesorės lūpomis?

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl atsirado straipsnis prof. Burinskienės pavarde? Keista, kad patyrusi mokslininkė, transporto ekspertė darytų elementarias klaidas. Gal jai kažkas „padėjo“ rašyti, siekdamas visiškai kitų tikslų?

Šį įtarimą stiprina tai, kad M. Burinskienės kolegos iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prieš pusantrų metų Šiauliuose pristatinėjo troleibusus, kaip pažangią transporto priemonę, ir siūlė ją diegti, o tuo metu Vilniuje tos pačios mokslo įstaigos atstovai jau siūlo troleibusus naikinti. Susidaro įspūdis, kad svarbiau yra gamintojų ir statytojų interesai, o ne mokslo pasiekimai. Be to, taip sutampa, kad Vilniaus miesto savivaldybė kryptingai siekia sudaryti palankią nuomonę apie tramvajų.

Prof. Burinskienė savo straipsnyje, matyt, neįsigilinusi, minėjo, kad troleibusai beveik išnykę, jų yra „vos keliuose ES miestuose“.

O internetas teigia priešingai, kad per 40 tūkst. troleibusų važinėja 45 šalyse, yra įrengta per 360 sistemų. O miestų pavyko suskaičiuoti gerokai per 300, tame tarpe Limožas ar Lionas Parancūzijoje, Gentas Belgijoje, Genuja Italijoje, Landskrona Švedijoje, Oslas Norvegijoje, Atėnai Graikijoje. Net Lietuvoje yra du miestai ekspluoatojantys troleibusus.

Siekiama „prakišti“ elektrinius autobusus ir tramvajų

M. Burinskienė skelbia, kad troleibusų jau niekas nebegamina, bet internetas teigia, kad 34 gamyklos toliau juos gamina ir čia neskaičiuojant Vilniaus viešojo transporto surenkamų „Amber“.

Kalbant apie troleibusų linijų kainas, kažkodėl tie patys VGTU mokslininkai prieš pusantrų metų pristatinėdami galimybių studiją įrengti troleibusų liniją Šiauliuose nurodė, jog 1 km. kaina 2,6 mln. litų., todėl M. Burinskienės nurodomi 40 mln. litų už 5,9 kelia abejonių. O atsižvelgiant į tai, kad daugelyje vietų ruošiantis linijos įrengimui jau pastatytos tam tinkamos atramos, tai ženkliai mažintų naujos linijos kainą.

Teiginiai, kad niekas negamina kontaktinio tinklo „laidų“ yra mažiausiai juokingi, nes vėlgi internetas nurodė per 50 gamintojų ir statytojų. Šioje vietoje norėtųsi prisiminti, kad prof. Burinskienė yra viena iš tramvajaus šalininkių, o ši priemonė irgi važinėja naudodamasi tuo pačiu elektros kontaktiniu tinklu ir kuriam pastatyti gamintojų ir statybininkų užtenka.

Apskritai šiame straipsnyje trūksta objektyvių skaičiavimų, o tokie niekuo nepagrįsti teiginiai kaip „ateityje tiek nekainuos net elektriniai autobusai“ privertė suabejoti autorių nuoširdumu.