Stovime ne tik ant šventės slenksčio – stovime istorinės galimybės ir istorinio sprendimo akivaizdoje.

Tai atsakingas metas, turbūt pats atsakingiausias sprendimas, kuris mūsų laukia iki kitų metų gegužės – tad leiskite man trumpai apibendrinti savo poziciją ir įspūdžius.

Nebeprisistatinėsiu; jei po tiek laiko dar nežinote mano pažiūrų ir idėjos, tai vargu, ar jas pakeis keli žodžiai, pasakyti paskutinę minutę. Pasakysiu tik tiek, kad Prezidento rinkimų iššūkį priėmiau ir į šį kvapą gniaužiantį nuotykį leidausi dėl kelių priežasčių.

Pirma, matau didžiules galimybes veikti Lietuvos labui, kurias atveria diplomatinio darbo patirtis, įgyta per 28 metus, kai atstovavau ir gyniau Lietuvos interesus didžiausiose pasaulio valstybėse – nuo JAV ir Didžiosios Britanijos iki Rusijos ir Meksikos. Prezidentas, kaip pagrindinis tautos interesų atstovas užsienyje, turėtų ne iškilmingai stebėti pasaulį pro Daukanto aikštės rūmų langelį, bet imtis aktyvaus vaidmens. Manau, kad sukauptą patirtį ir pasaulyje suburtą įtakingų Lietuvos draugų ratą galėsiu tikslingai ir vaisingai panaudoti tiek užtikrindamas Lietuvos saugumą, tiek gindamas mūsų interesus Briuselyje, tiek ir pritraukdamas investicijas į regionus ar surasdamas eksporto rinkas lietuvių gamintojams.

Pasakysiu dar daugiau – pagal Konstituciją Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Asmuo, kuris duoda įsakymą priešintis. Kuris priima kietus sprendimus. Išmokau tokių sprendimų kainą, būdamas Talibano taikiniu Afganistane ir formuodamas ES sankcijų politiką Maskvoje, kuomet tapau Kremliaus puolimo taikiniu. Todėl galiu prisiekti, kad jei, neduokdie, iškiltų kritinė situacija, Lietuvos valstybę užpultų priešas, mūsų kariuomenė bus pasirengusi atremti agresorių – ir aš duosiu įsakymą „šaudyti“.

Antra priežastis – ekonomika. Pakartosiu, ką jau esu sakęs, nes tai nepaprastai svarbu: mes nebeturime laiko laukti! Negaliu žiūrėti, kaip valdžia džiaugiasi palengva augančia ekonomika – o eiliniams žmonėms gyvenimas negerėja. Negaliu ramiai stebėti, kaip iš Lietuvos kasmet išvažiuoja ištisas miestas – Marijampolė arba Mažeikiai.

Todėl mes čia ir dabar privalome ryžtingai ir drąsiai sutelkti valią esminiams pokyčiams. Prezidentas turi būti aktyvus lyderis, buriantis visas politines jėgas, visą valstybės aparatą darbui, kad dvigubai paspartėtų Lietuvos ekonomikos augimas. Kad iš jos masiškai nebeišvažiuotų piliečiai. Kad žmonės visoje Lietuvoje, kur begyventų, turėtų užtikrintą teisę į darbą, pasiturimą gyvenimą, saugumą ir kokybiškas valstybės paslaugas. Be to, tik sparčiai auganti ekonomika sudarys sąlygas tinkamai užtikrinti ir Lietuvos nacionalinį saugumą.

Trečia priežastis, kodėl iškėliau savo kandidatūrą, ta, kad tik sutelkę visą dėmesį, užtikrinę deramą valstybės paramą šeimai, išlipsime iš demografinio nuosmukio. Kažkas juk turi stoti šeimos pusėje! Tai yra mūsų Konstitucijoje įtvirtinta, TS-LKD dokumentuose įrašyta vertybė. Man keista matyti, kad Lietuvoje, katalikiškame krašte, niekas iš kandidatų nedrįsta aiškiai pasisakyti už šeimos vertybes. Mano šeima yra mano atrama ir stiprybės šaltinis, tad ir šeimos vertybės man asmeniškai yra labai svarbios. Todėl padarysiu viską, kad Lietuvoje šeimos būtų stiprinamos. Kad valstybės paramos sulauktų jaunos šeimos, šeimos, auginančios vaikus – tik taip mes galime tikėtis iš mažėjančios vėl tapti augančia šalimi. Tikiu, kad mūsų gali – ir vėl turi būti trys milijonai!

Ketvirta, ir labai svarbi, priežastis išryškėjo per šituos du mėnesius, man jau iškėlus kandidatūrą. Man itin pavojinga atrodo tai, kad valdančioji dauguma žingsnis po žingsnio siekia išjudinti konstitucinius Lietuvos pamatus. Lietuvos Respublikos Prezidentas, kaip vienintelis tiesiogiai išrinktas valstybės pareigūnas, savo moraliniu autoritetu ir Konstitucijos jam numatytomis galiomis privalo užtikrinti svarbiausių konstitucinių principų įgyvendinimą – ir pasipriešinti norui Lietuvoje sukurti rytietiško pavyzdžio „valdžios vertikalę“, pajungiant savo naudai valstybės resursus ir užgniaužiant laisvą žodį bei nepriklausomą žiniasklaidą. Šiandien Lietuvoje tą norą itin akivaizdžiai matome.

Tai ne vienintelis dalykas, kuris man šiandien kelia nerimą.

Neramina, kad didžiausia ir atsakingiausia politinė partija gali lengva ranka atsisakyti savo pasaulėžiūros ir pamatinių vertybių vardan skambaus pijarinio šūkio, kuris iš esmės nieko nereiškia.

Neramina, kai jos vadovybė mano geriau už kitus žinanti, ką demokratinė partija turėtų išrinkti savo kandidatu – ir nesibodi pirštu parodyti, už ką turėtų balsuoti eiliniai Demokratijos šventės dalyviai.

Neramina, kad kai Lietuvos valdžia eina autoritariniu keliu, pramintu Rytų diktatūrų, visuomenėje nedaug atsiranda balsų, drįstančių pasakyti: „Palaukite! Mes kūrėme ne diktatūrą – mes kūrėme laisvą ir demokratinę valstybę!“

Neramina, kad svarbiausioms valstybės pareigoms, atrodo, užtenka asmeninio žavesio, pabarstyto gausiomis literatūrinio personažo citatomis – nereikia nei artikuliuotos vizijos, nei atidžiai parengtos programos, nereikia nei patirties, nei įsigilinimo.

Ypač neramina tai, kad kol dalis mūsų dar tik svarsto, kaip čia susitarti dėl Lietuvos, tuo tarpu Europos ekonomika lėtėja, ir gali būti, jau bręsta nauja ekonominė krizė. Atėjo metas veikti, o ne svarstyti. Kaip mes į ją reaguosime? Vėl karpysime pensijas? Man neramu, kad krizė, kai ji ateis, mus ir vėl ištiks nepasirengusius, kirs patiems silpniausiems, ilgam nubraukdama Lietuvos planus patekti į pasiturinčių valstybių gretas, užtikrinti orų gyvenimą mūsų piliečiams.

Todėl mūsų laukiantis sprendimas – tai ne pasirinkimas, kieno portretas gražiau papuoš valstybės tarnautojų kabinetus ar kas gražiau mokės nukirpti naujos sporto salės juostelę. Renkame ir ne kandidatą, kuris labiausiai patinka mums patiems.

Klausimas yra visai kitas: ar išrinksime kandidatą, kuris turi šansą būti išrinktas nacionaliniu mastu, kurį paremtų platūs visuomenės sluoksniai? Kurio dešiniąsias vertybes sutiktų palaikyti žmonės iš plataus politinių pažiūrų spektro? Kuris pralaužtų „stiklines lubas“, į kurias konservatorių kandidatai neišvengiamai atsimuša regionuose?

Ir apklausos rodo, kad būtent partijos eilinis Vygaudas Ušackas sulaukia tokio palaikymo iš platesnių visuomenės sluoksnių, o ne tik iš labiau pasiturinčių žmonių, ir iš visų Lietuvos regionų atstovų, o ne tik iš Vilniaus gyventojų.

Taigi Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narių ir jų bendraminčių laukia esminis klausimas, į kurį turime sau atsakyti: ar pasinaudosim istorine galimybe ne tik sudalyvauti, bet ir laimėti Prezidento rinkimuose? Ar išnaudosim istorinį šansą konservatorių partijos kandidatui pirmą kartą šios Nepriklausomybės istorijoje ne tik išeiti į antrą turą – bet ir laimėti?

Tai – didžiulė atsakomybė. Jeigu dabar apsiriksime, tuo pačiu atidarysime duris į Daukanto aikštę populistui. Ir tuomet grėsmė iškils patiems Lietuvos demokratijos pamatams. Nes matome, kaip be ceremonijų su žodžio laisve, opozicijos teisėmis ir kitomis Vakarų demokratijos vertybėmis susidoroja valdantieji. Negalime patiesti jiems raudono kilimo užimti visą galią valstybėje, laimint ir valstybės vadovo postą.

Todėl man reikia Jūsų balso!

Kad tas dešimtmečių kelias, kurį mes kartu nuėjome, nebūtų iššvaistytas, nustumiant Lietuvos pažangą dešimtmetį atgal. Kad mūsų valstybės vairas patektų į patyrusias, išmėginimų egzaminą išlaikiusias rankas.

Balsuokite taip, kaip sako protas ir sąžinė, ir esu tikras, kad su Aukščiausiojo globa laimėsime istorinį šansą visi drauge kurti naują, stiprią, klestinčią – Laiminčią Lietuvą.