Vygaudas Ušackas. #mES15NATO: ar turėsime valios užbaigti „Vieningos ir laisvos Europos“ plėtrą?

Išlaikyta laisvės viltis, sutelkta politinė valia bei išmintinga diplomatija – svarbiausias Lietuvos užsienio politikos paveldas, kuris įgalino mus ne tik atkurti Nepriklausomybę, bet ir prieš 15 metų tapti stipriausio karinio aljanso – NATO, ir sėkmingiausio taikos projekto – ES, dalimi. „Vieningos ir laisvos Europos“ doktrina bei Lietuvos draugai užsienyje padėjo svajones paversti tikrove. Dabar laikas pratęsti „Laisvos ir vieningos Europos“ plėtrą.

Laisvės viltis

Per penkiasdešimt sovietų okupacijos metų, Lietuva, kaip ir kitos Europos „pavergtos tautos“, išlaikė viltį ir tikėjimą, kad vieną dieną mes vėl būsime laisvi, valstybė taps nepriklausoma. Trėmimai ir įkalinimai Sibire, Lietuvos partizanų kovos, kiekvienoje šeimoje išgyventos skaudžios istorijos neleido ištrinti to, kas svarbiausia – atminties. Atminties apie laisvą žmogų, krikščioniškas vertybes, Katalikų bažnyčią, Lietuvos valstybę, privatų ūkį, skirtingų politinių partijų egzistavimą.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bei Lietuvos disidentų – Helsinkio grupės narių žinios, platinamos Vakaruose, įtikinamai ir konkrečiai iliustravo žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje. JAV ir kitų pasaulio lietuvių lobistinė veikla Vakarų sostinėse neleido užgesti Lietuvos nepriklausomybės aukurui, primenant politikams apie nusikalstamą Stalino įvykdytą okupaciją bei lietuvių tautos troškimą atkurti nepriklausomybę.

„Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“, „Laisvos Europos radijas“ – nors kliudomi techninių trikdžių – padėjo išlaikyti informacinę prieigą lietuviams išgirsti tai, kas vyksta laisvame pasaulyje. Be vilties atkurti Lietuvos valstybę ir nepriklausomybę, mes niekada nebūtume atsitiesę ir vėl kūrę laiminčios prieš išorės priešus Lietuvos.

Politinė valia

Dar prieš dvidešimt penkerius metus, kai Lenkija, Vengrija ir Čekija jau sėkmingai skynėsi kelią į ES ir NATO, daug kas netikėjo ir šaipėsi iš jaunų Lietuvos diplomatų Vakarų sostinėse reiškiamų siekių tapti šių organizacijų narėmis. Mes buvome vertinami, kaip per daug rizikingi, galintys sugadinti santykius su Vakarams strategiškai svarbia Rusija. O ir Baltijos valstybių teritorijos karine prasme buvo vertinamos kaip neapginamos.

Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje daugeliui Vilniuje narystė ES ir NATO atrodė kaip sunkiai suvokiama galimybė. Buvo politikų, kurie net siūlė adaptuoti „neutraliteto“ politinį statusą tarptautinėje politikoje.

Tačiau Višegrado šalių sėkmės pavyzdys, „užvedant“ Vidurio ir Rytų Europos integracijos traukinį ES ir NATO kryptimi, užkrėtė ir mus nenuleisti rankų, sutelkti didžiausių politinių partijų valią bei siekti narystės šiose organizacijose. Dar 1989-aisiais JAV prezidento George`o H. W. Busho paskelbta „Vieningos ir laisvos Europos“ doktrina skatino NATO ir ES lyderius svarstyti apie šių organizacijų atsivėrimą, išsivadavusioms iš sovietinės priespaudos, Rytų ir Vidurio Europos šalims.

Mums, dirbusiems priešakinėse diplomatijos linijose, buvo ypač apmaudu, kai 1997-aisiais gavome dvigubą politinį „nokdauną“: Madride buvome nepakviesti į NATO, o Kopenhagoje deryboms dėl stojimo į ES iš Baltijos valstybių buvo pakviesta tik Estija. Tačiau mes nenuleidome rankų. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius ir Europos reikalų ministrė Laima Andrikienė tvirtai pareiškė: „Padarysime viską ir daugiau, kad Vakarams būtų nepatogu mūsų nepakviesti į NATO ir ES.“

Beprecedentis politinis tandemas susitelkė dėl integracijos tikslų: prof. Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko vadovaujamos didžiausios politinės partijos tapo nenugalima jėga, pradėjusia daryti kai kada ir nepatogius, tačiau be galo svarbius sprendimus bei įgyvendinti būtinas reformas.

Diplomatinė išmintis

Lietuva per visą savo istoriją parodė, jog niekada neturėjo daugiau karių, kardų ir šautuvų nei kaimynai. O savo politines ir diplomatines pergales kūrė išmintimi.

Susitelkimas, atkaklumas, išradingumas, nuoseklumas bei darbas vienoje komandoje padėjo mums įveikti pradinį Vakarų nenorą matyti mus NATO ir ES gretose. Niekas ten mūsų nelaukė ir, tiesą sakant, nelabai ir troško mūsų įsileisti. Todėl turėjome pademonstruoti išskirtinį sumanumą, diplomatinę išmintį, o kai kada ir pasinaudoti asmeninėmis pažintimis, kad atrištume Gordijaus mazgą pakeliui į Vakarų demokratijų sąjungas. Ir mes tai padarėme.

Niekas ten mūsų nelaukė ir, tiesą sakant, nelabai ir troško mūsų įsileisti. Todėl turėjome pademonstruoti išskirtinį sumanumą, diplomatinę išmintį, o kai kada ir pasinaudoti asmeninėmis pažintimis.

V. Ušackas

Atkakliai vykdydami vidaus ekonomines reformas, kurdami savo gynybines pajėgas, stiprindami pilietinę visuomenę ir įstatymo viršenybę. Mes pasiekėme NATO ir ES ne tik todėl, kad suderinome savo teisę su ES teisynu, bet ir todėl, kad sumaniai elgdamiesi ir aktyviai bendraudami su Karaliaučiaus sritimi pašalinome vietos gyventojų būgštavimus dėl mūsų narystės ES ir NATO, tokiu būdu atimdami Kremliaus propagandinius svertus, trukdančius mūsų siekiams būti integralia Vakarų dalimi.

Mūsų darbų vainikavimas 2004 metais nebūtų buvęs toks sėkmingas, jei dar 1999-aisiais nebūtume pademonstravę regioninės lyderystės, kai tuometinis ministras Algirdas Saudargas sukvietęs užsienio reikalų ministrus įsteigė „Vilniaus 10-uką“ – Vidurio ir Rytų Europos valstybių grupę, kuri veikdama „Trijų muškietininkų“ principu „visi už vieną, vienas už visus“, praskynė istorinį kelią į NATO.

Vienas iš pagrindinių būdų, kuriuo sugebėjome pritraukti ir išgauti, kaip galima didesnę JAV paramą – tai principingos ir išmintingos derybos, kurias Lietuvos vardu dėl „JAV-Baltijos valstybių Bendradarbiavimo Chartijos“ vedė tuometinis Užsienio reikalų viceministras Albinas Januška.

Asmeninė tuometinio Krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus diplomatija, ypač plėtojant santykius su JAV gynybos sekretoriumi Williamu Perry bei Danijos gynybos ministru Hansu Haekkerupu, padėjo šalies karinėms pajėgoms pritraukti daugiau profesinės paramos bei įsitraukti į svarbias taikos operacijas. JAV generolai atvykę pas mus žavėdavosi generolo Jono Kronkaičio NATO standartais vykdomomis reformomis. Prezidento Valdo Adamkaus JAV politikos ir svarbiausių veikėjų pažintys buvo ypatingai svarbios, puoselėjant palaikymą Lietuvos narystei NATO. Kaip ir ministro Antano Valionio valingi sprendimai finalinių derybų su ES ir Rusija metu dėl Rusijos piliečių tranzito geležinkeliu per Lietuvos teritoriją tvarkos ar išreikšta parama JAV koalicijai Irake.

Krepšinio diplomatija irgi atliko svarbų vaidmenį, pirmajam lietuviui NBA žaidėjui Šarūnui Marčiulioniui gaunant išskirtinį senatorių dėmesį JAV Kongreso krepšinio aikštelėje.

Mūsų sėkmė nebūtų tokia įspūdinga, jeigu ne pasaulio lietuvių ir ypač Amerikos lietuvių visapusiška parama. Nenuilstamas Lietuvos laisvės bylos kėlimas per okupacijos dešimtmečius Vašingtone neleido užgęsti Lietuvos laisvės aukurui. O lemtingais stojimo į NATO metais, man būnant ambasadoriumi JAV, kartu su Amerikos žydų ir lenkų bendruomenėmis, lietuviai atliko raktinį vaidmenį užsitikrinant JAV Senato vienbalsį ratifikavimą dėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių narystės NATO.

Šiais faktais ir asmeniniais vertinimais norėjau pasidalinti ne tik todėl, kad primintume konkrečių asmenų indėlį kelyje į ES ir NATO. Norėjau atkreipti dėmesį į diplomatijos bei Lietuvos draugų tinklo Pasaulyje svarbą.

Lietuvos draugai bei „Vieningos ir laisvos Europos“ plėtra

Kai manęs būsimieji ar jauni diplomatai klausia, koks yra svarbiausias Lietuvos diplomatijos uždavinys, atsakau – kuo platesnis mūsų šalies draugų tinklo kūrimas. Draugų ratas tarp sąjungininkų, o taip pat priešiškai nusiteikusių šalių užnugaryje – tai realybė patikrinta Lietuvos kelyje į ES ir NATO. Jie ir šiuo metu padeda mums stiprinti saugumo garantijas, atrasti naujas rinkas, pritraukti naujas investicijas. Todėl grėsmių, rizikų ir unikalių galimybių akivaizdoje, neužmirškime stiprinti išmintingos Lietuvos diplomatijos, atgaivinti regioninės lyderystės ambicijas, kurios padėjo mums atverti kelią į ES ir NATO.

Taip pat negalime užmiršti, kad „Vieninga ir laisva Europa“ dar nėra pilnai sukurta. Mūsų nacionalinis interesas yra, kad taika vyrautų istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės platumoje, o Ukraina, Moldova ir Sakartvelas taptų pilnavertėmis euroatlantinių institucijų narėmis, kad Baltarusija išliktų suvereni ir draugiška mums šalis.

Laikas veikti yra dabar. Išnaudokime būsimas permainas Europos parlamente ir Europos Komisijoje bei būsimą prezidentinę rinkimų kampaniją JAV. Pasisemkime patirties iš savo istorinės kelionės į ES ir NATO ir padėkime burti sąjungininkus ir rėmėjus būsimai ES ir NATO plėtrai nuo Moldovos iki Sakartvelo.

Tik panaikinus „pilkąją“, neapibrėžtą zoną tarp Vakarų ir Rusijos, bus panaikintas destabilizacijos šaltinis ir santykiai tarp šalių regione bus vystomi, remiantis pagarba, taika ir savitarpio supratimu. Naujajam Lietuvos prezidentui suteikta istorinė galimybė tapti vienu iš tolimesnės „laisvos ir vieningos Europos“ plėtros lyderiu. Išnaudokime tai vardan Lietuvos nacionalinių interesų.