Viktoras Orbanas, Lenkijos valdantysis elitas, parlamentinės frakcijos Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Vis drąsiau skeryčiojasi ir kai kurie mūsų parlamentarai, bet jie ne išimtis, nes tokių pilna visoje ES.
Kodėl? Teisinantis tautiškumu ir neva kūnu dengiant tradicines vertybes – patogu rinkti politinius dividendus? O gal mes veidmainiaujame, nes visi tikri europiečiai pirmiausia brangina savo šalį? Tik vieni rėkia garsiau.
Krikščioniškos vertybės prieš grėsmes
Kai Lietuva šventė Sąjūdžio 30-metį, Katalonijos sostinėje kartu su Pietų Europos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos politikais bei akademikais laužėme galvas dėl nacionalizmo ES.
Reikia pripažinti, kad autoritetingi profesoriai bei politikai taip ir nesugebėjo sutarti, kas tas nūdienos nacionalizmas. Pavyzdžiui aš savo pasisakymuose vadovavausi semantiniu kalbiniu aiškinimu, kad nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybę tautos tikslams, idėjoms, tapatybės ir identiteto išsaugojimą. Toks „tautiškumas” nereiškia diskriminacijos ar kitų tautų žeminimo. Kol nepažeidžia demokratijos ir įstatymo viršenybės.
Tačiau sutarimas tarp ES lyderių ir apžvalgininkų buvo pasiektas svarstant kitą klausimą – tradicinėms politinėms partijoms (pasisakančioms už integraciją) kyla labai ir labai reali grėsmė, nes daugelyje valstybių į populiarumo Olimpą vis tvirčiau stiebiasi „nacionalistinės“, „tautiškos“ populistinės partijos ir judėjimai.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Vokietijos „Alternatyva Vokietijai“, Nyderlandų „Laisvės partijai“, Lenkijoje „Teisė ir teisingumas“ ar Vengrijos Viktoro Orbano „Hungarian Civic Alliance Fidesz“. Šias partijas vienija ne tik charizmatiški lyderiai ir solidūs reitingai, bet ir siekis mesti iššūkius ES sprendimams, kurie, neva, grasina krikščioniškomis vertybėms bei valstybių suverenitetui.
Jas į priekį veda lozungai dėl „kontrolės sugrąžinimo” valstybių lygmenyje ir ES institucijų galių ribojimo. Tokie pavyzdžiai kaip BREXIT ar GREXIT skatina nusivylimą ES ateitimi, susipriešinimą tarp ES valstybių. O didžiausią pleištą tarp jų kala skirtingas grėsmių suvokimas. Pietų europiečiams panacėja tampa pabėgėliai ir neramumai Artimuosiuose Rytuose, o Šiaurės ir daugumai Vidurio europiečių - agresyvi V. Putino politika.
Atsakas į gilėjančią tendenciją
Pirmiausia turime pripažinti, kad tautiškumas/ nacionalizmas atliko ypatingai svarbų vaidmenį valstybėms išsivaduojant nuo okupacijos. Jeigu ne mus pačius siejanti savastis - lietuvybė, lietuvių kalba, istorija, tradicijų branginimas, turbūt niekad ir nebūtume atkūrę Nepriklausomybės.
Taip pat labai svarbu suvokti, kad jis nepavojingas, kol po jo priedanga neimami griauti teisinės valstybės ir demokratijos principai.
Štai man puikiai suprantamas D. Trump šūkis: „America first”. Atrodytų paradoksalu, bet man, kaip ir daugeliui lietuvių, vis dėl to: ‚Svarbiausia – Lietuva“. Europos ateitį turime kurti ant tvirtų demokratijos, laisvės ir įstatymo viršenybės pamatų. Tačiau tai daryti turime remiantis Lietuvos nacionaliniais interesais. Ir tikrai neverta veidmainiauti, jog visa tai daroma dėl kažkokio tai „viršnacionalinio intereso”.
Be to, nebekyla diskusijų ir dėl to, kad nacionalistinių/ tautinių populistinių judėjimų atsiradimą nulėmė didėjanti praraja tarp ES piliečio ir ES biurokrato. Nelygybė, elitizmas ir atimamas pojūtis, kad pats esi savo likimo ir valstybės šeimininkas, natūralu, kursto nusivylimą. Ir jis ilgainiui sukėlė neatsakingo populizmo, radikalizmo ir ksenofobijos bangą. Europoje. Tuo galima paaiškinti krentantį pasitikėjimą ES institucijomis bei pasyvų dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose .
Tiesa, ši diskusija dar nėra tokia aktuali Lietuvoje. Matyt dėl dosnios ES paramos ir ES svarbos atremiant Rusijos grėsmes. Tačiau mažėjanti ES finansinė parama greičiausia kels daugiau ES pridėtinės vertės klausimų tarp Lietuvos piliečių. Žinios apie siekį sumažinti Lietuvos iki šiol gaunamą ES paramą 25 proc., o tuo pat metu Italijos ir Ispanijos - pakelti 5 ir 7proc., kelia labai rimtas abejones dėl mūsų įdirbio Briuselyje.
Solidarumas prieš suverenitetą
Šis konfliktas taip pat gilėja. Tendencinga, kad ES valstybės įkūrėjos ir senbuvės labiau linkusios nacionalinės kompetencijos klausimus perduoti Briuseliui. 70 metų bendrijos gyvavimas išmokė senbuves dalintis nacionaliniu suverenitetu lengviau, nors jų viduje politinės jėgos taip pat kelia klausimus.
Vidurio ir Rytų Europos šalims po Sovietų imperijos žlugimo nacionaliniai simboliai, tradicijos bei valstybingumas tradicine prasme išlieka labai svarbios. Tad dosnią finansinę paramą bei saugumo garantijas gaunamas iš ES daugelis ypač Rytų europiečių ne itin noriai sieja su solidarumu.
Labai gerai prisimenu, kai vienas Italijos vadovų prieš du metus Briuselio koridoriuose neslėpė pykčio dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių atsisakymo sutikti su pabėgėlių kvotomis. Viešai grasino atkeršyti Lenkijai, nepratęsiant sankcijų Rusijai už neteisėtą Krymo aneksija ir karą Ukrainoje.
Visgi dėl BREXIT ir nenuspėjamų D. Trumpo sprendimų, atgijusios Prancūzijos ir Vokietijos lyderystės matysime daugiau iniciatyvų, vedančių link „lanksčios”, „kelių greičių Europos”.
Tai pasireikš per aktyvesnį ES saugumo ir gynybos dėmenį. Prancūzijos prezidento E. Macron „karinių intervencinių pajėgų iniciatyva” jau sulaukė Vokietijos pritarimo.
Tad daugiau šalių turėtų pasekti jos pavyzdžiu. Kai pernai spalį Sorbonos universitete E. Macron išdėstė ambicingą Europos ateities viziją ir įžiebė debatus ES viduje. Paraginęs būti griežtesniais ir ryškesniais prieš kylančias neatsakingo populizmo grėsmes. Kurti labiau suverenią, vieningą ir demokratinę Europą, kuri gebėtų konkuruoti su tokiomis galiomis kaip Kinija ar JAV. Jei ES viduje yra šalių, kurios nori eiti toliau ir greičiau šio tikslo link, jos privalo tai daryti be jokių kliūčių.
Apibendrinant...
Europos valstybių skirtumai didėja. ES institucijų sprendimų procesas per daug sudėtingas ir tampa negatyvus. Reikia paprastumo ir biurokratijos mažinimo. Piliečiams, verslui teikiama parama turi būti suteikiama lengviau. Todėl klausimas kyla ne dėl to, kaip turėtume palaikyti ar priešintis lanksčiosios ES vizijai.
Turime susitelkti ir svarstyti, kad tas lankstumas veiktų visų labui. O visų pirma Lietuvos nacionaliniams interesams. Mano nuomone, dėl nacionalinio saugumo tikslų bei dėl ekonominių interesų, mums svarbu būti ES integracinių procesų branduolyje. Jei tai nemažina mūsų mokestinių konkurencinių pranašumų. Kita vertus, turėtume pareikšti paramą Prancūzijos inicijuotoms ES karinėms intervencinėms pajėgoms. Tokiu būdu įneštume savo indėlį, didintume Vokietijos ir Prancūzijos įsipareigojimus mūsų saugumui. Turėtume daugiau galimybių įtakoti mums ir visai Europai svarbių santykių su JAV išlaikymą.
Turime kalbėtis su Prancūzijos ir Vokietijos, o tai pat ir kitais ES lyderiais, skatindami atsigręžti į pilietį, į tautą. Į tai iš kur kyla legitimumas. Turime skatinti pilietiškumą, tautinį ir valstybinį patriotizmą. Mums reikalinga tokia ES, kurios didžiausias rūpestis yra žmogus. Tokia ES, kuri ne tik gina, bet ir stiprina nacionalinį identitetą. Mums reikalinga ambicinga, bet ir atskaitinga Sąjunga, kurioje žmonės jaustųsi sprendėjai, ne tik rinkėjais.