Dešimtmetis – ilgas laiko tarpas, bet realybė tokia, kad sudėtingiausi pasaulio tvarkos ateities scenarijai gimsta gerokai anksčiau. Kad ir kokie neįtikėtini jie atrodytų dabar, vienokie ar kitokie sprendimai, kuriuos priimsime šiandien ar rytoj, juos gali paversti realybe. Juolab jie formuojami anaiptol ne iš „debesų“.
Aukščiausio lygio Amerikos ir Europos ekspertai praėjusią savaitę rinkosi Vašingtone tartis apie tai, ką šiandien įsivaizduoti sunku. Bet taip sparčiai besikeičiančiame pasaulyje įmanoma viskas. Į šį elitinį klubą atvykus iš Lietuvos kyla nuoširdus pavydas dėl stimulo ruoštis ateičiai jau dabar. Jau nekalbant apie vidaus politiką.
Bet dabar apie tai, kas atrodo „neįsivaizduojama“.
Scenarijus „A“: Naujas sandoris
Po 15 metų trukusio konflikto su Vakarais, vienaip ar kitaip iki 2026 metų tikrai pasibaigs V. Putino era. Ir kas toliau?
Dėl žemų pasaulinių naftos kainų, nevykdytų struktūrinių reformų, demografinės krizės bei nestabilumo Šiaurės Kaukaze, visai galimas daiktas, Rusija išgyvens gilią krizę. Žmonių nepasitenkinimas sieks istoriškai neregėtas aukštumas. Nors naujųjų laikų carui ir suteiktos komforto garantijos, o jo laikas lėtai slenka tarp rezidencijų Šveicarijoje ir Sočyje, valstybinėse tarnybose liks daug nepatenkintų „putinistų“.
Tokiomis aplinkybėmis gali nutikti bet kas. Tarkime, viename iš Rusijos didžiausių miestų įvykdomas kibernetinis išpuolis prieš atominės jėgainės sistemas. Panika netruks apimti visą šalį.
O iki tol Ukraina ir Gruzija visgi sugeba įgyvendinti fantastiškai efektyvias reformas. ES nebegali atsakyti jų siekiui ir yra priversta padėti parašus ant šių šalių „Asociacijos su Europos Sąjunga“ sutarčių. Pagal jas per 2 metus numatoma pradėti derybas dėl stojimo į ES.
Kitame žemyne JAV Senatas, kaip ir dauguma Vašingtono politinio elito, užsikrėtė D. Trumpo puoselėtu „antieuropietiškumu“. NATO plėtra dingsta iš darbotvarkės. O Europa Vašingtonui tampa tiesiog niekuo neįdomi. JAV išstoja iš daugiašalės diplomatijos rato ir, kaip galingiausia pasaulio valstybė, į perspektyvą žvelgia vienašališkai. NATO liko tik organizacija „popieriuje“.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, naujai išrinktas Rusijos prezidentas Grinkovas (taip, taip, tokią pavardę mes linksniavome aną savaitę) 2028 metais pasiunčia žinią – jau kažkur girdėtą – JAV ir ES lyderiams, kad nori pasukti Rusiją atgal į Europos kelią. Prašo pagalbos ir siūlo surengti NATO, ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimą, kuriame būtų galima padėti parašus ant „Naujojo Sandorio“.
Proga, kurios lyderiai laukė seniai. Todėl užverda derybos tarp ministrų ir neoficialių pasiuntinių, kol pagaliau sandoris pasiektas. Kas mūsų laukia?
Rusijos prezidentas ir Vakarų lyderiai sutaria dėl glaudaus bendradarbiavimo prieš kibernetines ir branduolines grėsmes, tam tikslui įkuriama nauja tarptautinė koalicija.
Už tokį žingsnį Vakarai sutinka inicijuoti „Maršalo planą Rusijai“ ir skirti milijardus, deleguoti savo ekspertus, kad būtų paruoštos ir įgyvendintos būtinos reformos užtikrinant žmonių socialinę gerovę.
Rusija, savo ruožtu, įsipareigoja nustatytais terminais išvesti pajėgas iš Donbaso, Transdnistrijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos. Ir labai nenoriai pritaria galimai Ukrainos ir Gruzijos narystei ES, bet ne NATO. Tiesa, atsiranda ir „Naujos Europos architektūros kontraktas“, kuriuo sutariama, kad šioms ir kitoms kaimyninėms šalims NATO durys neatsivers.
Ir jautriausia, dėl Krymo. Čia inicijuojamas laipsniškas Krymo pusiasalio demilitarizavimas ir imamas mažinti sankcijų portfelis. Tačiau karinė bazė Sevastopolyje lieka. Taip pat prasideda ilgalaikės derybos tarp Rusijos, Ukrainos ir ES.
Ar Jums patraukli tokia nauja pasaulio tvarka? Kaip ten bebūtų, yra apie ką pagalvoti.
Variantas „B“: Autokratija grįžta į sceną
Jau šiandien Vakarų Europos politinėse tribūnose skelbiamos juodžiausios pranašystės apie liberalios demokratijos ir įstatymų viršenybės eros griūtį išsipildo, neatsilaikiusios prieš Rusijos ir Kinijos autokratijos kursą.
JAV išlieka atsiribojusi nuo Europos sąjungininkų ir pasaulio arenoje groja solo. Ritmą užduoda naujasis JAV prezidentas Jacksonas (štai dar viena išgalvota pavardė), kuris tęsia D. Trumpo užsienio politiką. JAV per pastarąjį dešimtmetį nepašykštėjo kariniam biudžetui, nors vyriausybės skola kaip reikiant išaugo. Tad Baltųjų rūmų administracija su Kongreso palaikymu vėl pakėlė tarifus importuojamoms prekėms ir tęsia subsidijas nekonkurencingoms pramonės šakoms. Užsienio politikoje JAV nebesireiškia intervencinėse karinėse misijose, nebent išties neišvengiamos būtinybės atveju.
Tuo tarpu ES dėl ekonominės ir migracijos krizės dar dvi valstybės narės paliko euro zoną. Tai pagaliau privertė imtis gilesnės integracijos ir įvesti vieningą fiskalinę politiką, bendrus mokesčius, prisiimti atsakomybę už vyriausybių skolas. ES atgimsta. Vokietija pagaliau demonstruoja valią skirti gynybai daugiau nei 2 proc. ES įgyja strateginius gebėjimus dalyvauti intervencinėse karinėse misijose.
Tuo tarpu Rusijos ir Kinijos integraciniai projektai: Eurazijos sąjunga ir „Šilko kelias“ triumfuoja. Naujai nutiesti keliai, greiti geležinkeliai, pastatyti uostai, naftotiekiai ir dujotiekiai nusidriekia per Rusiją nuo Kinijos iki Vakarų Europos. Sustiprėja ir šių šalių bendradarbiavimas užsienio ir saugumo politikos srityse. Kinija demonstratyviai pripažįsta Krymo aneksiją, Rusija – Kinijos teritorines pretenzijas Pietų Kinijos vandenyse. Taip sėkmingai mažinama JAV ir Europos įtaka Artimuosiuose Rytuose. Rusija ir Iranas išsilaiko Sirijoje, kur konfliktas įšaldomas.
Nusivylusios Ukraina ir Gruzija įtraukiamos į bendradarbiavimą su Kinija, o per ją ir su Rusija. Kinija tampa didžiausia investuotoja Ukrainoje. Perkraunant santykius Rusija nutraukia paramą separatistams Donbase, tačiau Kryme situacija nesikeičia. Rusija per naujus Eurazijos finansinius instrumentus finansiškai prisideda prie Kinijos vykdomo „Ukrainos modernizavimo“ projekto.
Istorija kartojasi Gruzijoje. Rusija atsisako remti separatistus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Tačiau mainais už tai investuoja į Gruzijos ekonomiką. Taip dėl ekonominių interesų ir politinio spaudimo šios šalys išreiškia siekį tapti „Eurazijos sąjungos“ ir „Šilko kelio“ Asocijuotomis narėmis.
Pasaulyje įsigalioja nauja tvarka, kur JAV ir ES netenka įtakos. Tarptautinių taisyklių ir tarptautinės teisės viršenybę pakeičia kontraktai, kurie formuojami naudos ir galios pagrindu. Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms pamažu atitenka valstybių atsakomybei. Pasaulio Prekybos Organizacijos vaidmuo smarkiai sumenkinamas.
O Rusija ir Kinija dominuoja ir turi absoliučią daugumą G-20 valstybių pasitarimuose bei diktuoja „naują pasaulinę tvarką“.
Štai dar viena pasaulio tvarka. Hipotetinė, bet ir ji verčia susimąstyti.
Apibendrinant
Visa tai tėra strategų suformuluoti scenarijai, kurie turi padėti valstybių užsienio politikos formuotojams įsivaizduoti tai, ką kol kas įsivaizduoti sunku. Tačiau šie scenarijai dėl tų pačių užsienio politikos formuotojų sprendimų gali pradėti gimti jau šiandien ar rytoj.
O realybė tokia, kad Vakarų liberalios demokratijos nuo JAV iki Europos pergyvena ypatingai sudėtingus laikus. Vienašališkas D. Trumpo sprendimas nedalyvauti Irano branduolinės kontrolės programoje, muitų įvedimas ES ir kitiems sąjungininkams kerta per Transatlantinius santykius.
Ne tik JAV, bet jau ir Vokietijoje kai kurie dabartinės vyriausybės koalicijos lyderiai teigia: „Daugiašalės diplomatijos laikai baigėsi“ – „Deutschland first. Europe second“. Italija – ES gimimo lopšys – iki šiol buvo viena iš didžiausių Europos Sąjungos entuziastų. Dabar šioje šalyje pasitikėjimas ES projektu pasiekė rekordiškas mažumas. Europos Sąjungos lyderių laukia rimtas iššūkis – suteikti naują viltį ir pademonstruoti politinę valią kurti tokią ES, kuri atlieptų žmonių lūkesčius, mažintų ekonominį ir socialinį atotrūkį tarp piliečių ir valstybių narių, užtikrintų tarptautinės teisės ir taisyklių viršenybę santykiuose tarp šalių.
Aukščiau aprašyti trumpi scenarijai įspėja apie galimas pasekmes, jei nebus išlaikyti glaudūs Transatlantiniai ryšiai, jei nebus reformuojama ES. Jei Europa neinvestuos į gynybą, jei pagaliau nebus suteikta narystės ES ir NATO perspektyva Ukrainai ir Gruzijai. Laikas veikti dabar, vadovaujantis ilgalaikiais strateginiais Lietuvos interesais. „Lietuva – svarbiausia!“ Tačiau savo interesus sugebėsime sėkmingai reikšti, jei turėsime Lietuvos Europos viziją, suprasime savo misiją bei komandoje veiksime išvien su bendraminčiais.
Tad kyla natūralus klausimas: kur mūsų ateities scenarijai? Kur vizija dėl ES ateities, kuria pasidalino nemaža dalis ES, o mes priėmėme sprendimą ignoruoti. Ar imsime spręsti tuomet, kai jau bus nuspręsta už mus? Panašu, kad taip.