Vyriausybių „pertvarkos“ – kodėl keičiami ministrai?
Apie pokyčius Lietuvos užsienio politikos strateginėse partnerėse pranešė ir Lietuvos žiniasklaida – JK Premjerė Theresa May ryžtingai pertvarkė savo ministrų kabinetą. Dalis ministrų paskirti vadovauti kitoms ministerijoms, dalis atleista ir pakeista naujais. Tik tam, kad vyriausybę sustiprintų naujais talentais.
Labai panašus procesas ką tik įvyko ir kaimyninėje Lenkijoje, kur naujai paskirtas Premjeras Mateuszas Morawieckis stipriai pertvarkė savo vyriausybę. Pakeisti net devyni ministrai, o skirdamas naujus premjeras teigė, kad nenori tapti „kraštutinumų vyriausybe“. Anot jo, tai turi būti vyriausybė, kuri palaikytų darną tarp visuomenės ir jos ūkio, o taip pat būtų atvira Europos Sąjungai.
Tokie vyriausybių pertvarkymai, nesikeičiant valdančiajai daugumai, o JK atveju, nesikeičiant ir vyriausybės vadovui, yra įprasta praktika Vakarų demokratijose.
Čia įprasta pakeisti ministrus ne tik kilus skandalams, bet ir jiems nedemonstruojant valstybei svarbių pasiekimų. Tie ministrai, kurie įrodo, kad moka dirbti efektyviai ir rezultatyviai, drąsiai perkeliami į kitas ministerijas, kur iškyla susikaupusių problemų ar reikia naujo, šviežio postūmio reformoms.
Kodėl susikompromitavę tęsia darbus?
Labai gaila, kad Lietuvoje tokios vyriausybės „perkrovimo“ (angl. reshuffle) tradicijos neturime. Tad esame priversti matyti, kad jokių reikšmingesnių darbų nenuveikę, o neretai ir susikompromitavę, ministrai tęsia savo veiklą iki vyriausybės kadencijos pabaigos.
Ir tokių pavyzdžių nestigo ankstesnėje vyriausybėje. Neveiklūs ir susikompromitavę Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, odiozinė Švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė ar jokių reikšmingų iniciatyvų labai jautrioje srityje nenuveikusi Socialinės apsaugos ministrė Algimanta Pabedinskienė sėkmingai išsaugojo savo postus. Sąrašą galima būtų tęsti.
Istoriškai tai susiklostė dėl kelių priežasčių. Pirma, Lietuvoje vyriausybės buvo koalicinės, neretai iš trijų ar net keturių partijų atstovų. Tad premjeras, net ir matydamas, kad ministras nesugeba sėkmingai įgyvendinti vyriausybės programos, nesiryžta jo atleisti, nes bijo netekti koalicijos partnerių Seime paramos. Kita priežastis – Konstitucinis reikalavimas, jog pasikeitus daugiau nei pusei ministrų, premjeras turi iš naujo gauti įgaliojimus Seime. Tad premjerai nesiryžta rizikuoti savo kėdės stabilumu ir verčiau pasirenka toleranciją stagnacijai nei ambiciją pokyčiams.
Pokyčiai galimi ir jų reikia
Tačiau šįkart Lietuvoje turime susiklosčiusią unikalią situaciją. Koalicijoje viso labo dvi partijos, o dauguma ministrų, net įskaitant patį premjerą, yra nepartiniai. Be to, po kiek daugiau nei metų po įvyksiančių Prezidento rinkimų vyriausybė turės naujai išrinktam valstybės vadovui grąžinti įgaliojimus.
Todėl Premjerą Saulių Skvernelį, žadėjusį kitokį, efektyvesnį ir profesionalų požiūrį į darbą vyriausybėje, kviečiu pažvelgti į pozityvius pokyčius užsienyje, nelaukti ir neeikvoti Lietuvai taip brangaus laiko, ir ryžtingai pertvarkyti vyriausybę. Kol neprasidėjo naujo biudžeto apmatų rengimas bei neįsibėgėjo naujas politinis sezonas.
Pokyčiai vyriausybėje ne tik su nauja energija galėtų išjudinti užstrigusius darbus ir reformas, bet ir vėl įpūsti šiek tiek vilties nusivylusiems ir sparčiai emigruojantiems žmonėms.
Paprastai, jei vadovas, o šiuo atveju, už strategines valstybės valdymo sritis atsakingas ministras, nepademonstruoja lyderystės ir efektyvaus darbo rezultatų per pirmus metus, labai abejotina, ar pokyčiai atsirastų vėliau.
Ministrai, kurie nusipelnė išeiti
Pažvelkime į mūsų kultūros sritį. Minime valstybės šimtmetį, o kultūros ministrė ne tik nerodo jokios lyderystės. Priešingai, tapo ištisai linksniuojama dėl savo nekompetencijos; tuo tarpu visa institucija – nuolatinių skandalų šaltiniu. Visuomenė susipriešinusi dėl Lukiškių aikštės, o ministrė iš esmės nusišalino nuo šios jai nepatogios, kontroversiška tapusios temos. Nepaisant ministerijos patikinimų, griūva mūsų valstybės simbolis – Gedimino bokšto kalnas. Matome nesugebėjimą efektyviai ir sklandžiai suorganizuoti Operos ir Baleto Teatro vadovo konkursą – apie bandymus aktyviai vadovo ieškoti tarptautinėje erdvėje nedrįstu net pasvajoti. Ministrė, kuri atsakinga už visuomenės informavimo politiką, tyli ir diskusijose dėl nacionalinio transliuotojo.
Švietimas. Ministrė lyg ir su solidžia ekspertine patirtimi nesugebėjo apginti savo suburtos darbo grupės pasiūlymų dėl Aukštojo mokslo reformos. Universitetų bendruomenės tapo tragiškai supriešintos. Ir toliau jokių reikšmingesnių pasiūlymų negirdime dėl jaunų dėstytojų, doktorantų ir akademikų atlyginimų. Kur iniciatyvos tvarkant svarbią Lietuvos ateičiai pagrindinio ir vidurinio ugdymo sritis? Lietuvos moksleivių rezultatai pagal tarptautinius PISA tyrimus stabiliai ritasi žemyn.
Vidaus reikalų sričiai patikėtos labai svarbios ekonominės funkcijos. Ministerija atsakinga už regioninę politiką ir viešojo sektoriaus valdymą. Masiškai regionuose nykstant žmonėms, o biurokratijai nemažėjant, šiose srityse ypač norėtųsi matyti reikšmingesnių pokyčių. Tačiau prabėgus daugiau nei metams, tik praėjusią savaitę išgirdome apie valstybės tarnybos reformą, kurios ambicingumas jau sumažintas net nepasiekęs Seimo. Migracijos departamente daromi nekompetentingi sprendimai mus stato į gėdingą situaciją tarptautiniuose santykiuose.
Iš Sveikatos apsaugos ministerijos mus pasiekiantys sprendimai kaskart verčia griebtis už galvos, o jų keliamas chaosas stato mus į beprecedentę padėtį visoje Europoje. Dėl Teisingumo ministrės neryžto Registrų centras perkeltas į kitos ministerijos reguliavimo sritį, o klampi kalėjimų sistema su šios ministerijos vadovybe taip ir nesulauks jai būtinų pokyčių.
Socialinės apsaugos srity, kur gerojo veido, ir, tikiu, gero siekiantis žmogus Linas Kukuraitis, taip pat jokių reikšmingų iniciatyvų ir asmeninės lyderystės per metus laiko nesugebėjo parodyti.
Užsienio politikoje, regis, per vieną naktį sugriuvo mūsų vieninga pozicija dėl Rusijos. Be svarstymų pasmerkėme mums svarbiausios karinės sąjungininkės – JAV Prezidentą.
Premjere, pradėkite nuo Ministrų kabineto
Bet virš viso to žioji didžiausia ir rimčiausia viso šio valdymo pasekmė: Statistikos departamentas paskelbė, kad iš Lietuvos per praėjusius metus išvyko 14 proc. (!) daugiau žmonių nei užpernai. Lietuvą paliko 57,2 tūkst. žmonių. Tai daugiau, nei jų gyvena Marijampolėje.
Grįžo – trečdaliu daugiau. Ir apie tai už valstybės politiką atsakingiems asmenims patinka kalbėti. Bet jų tik 18 tūkst. Kai mūsų valstybę paliko – daugiau nei 3 kartus daugiau žmonių. Pasaulio ekonomika atsigauna. Esame didžiausi eurooptimistai, nors Europoje jaučiamės labiausiai nuskriausti dėl kainų augimo. Bet neturime pagrindo, ant kurio galėtume atsistoti ir turėti viltį.
Atsižvelgiant į šias tragiškas tendencijas – galbūt verta susitelkti, įvykdyti neveiklių ministerijų reformą ir likusį laisvą portfelį deleguoti sprendimui didžiausios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui?
Ar mes turime prabangos laukti nepadarytų darbų ir tikėtis, kad tie patys veidai staiga ims dirbti efektyviau? Ar vis tik galėtume perimti geriausias kitu šalių patirtis, „perkrauti“ vyriausybę, įleisti į ją naujo šviežio oro ir talento bei judėti į priekį?
Jei už vyriausybės vykdomą politiką atsakingas Premjeras nori iš tikro Lietuvoje gerų pokyčių, o ne stagnacijos ir eilinių nekompetencijos proveržių, pokyčius jis pirmiausia turėtų pradėti nuo savo kabineto.