Vytautas Bakas. Vamzdžio diplomatija: energijos vaidmuo šiuolaikinėje geopolitikoje

Mano pranešimas apie tai, kaip energetiniai ištekliai paverčiami ginklu prieš suverenią šalį, kaip manipuliuojant jais galima stabdyti valstybės raidą, kištis į jos politinę sistemą, šantažuoti jos žmones.

Lietuvos energetinio saugumo iššūkiai

Lietuva importuoja beveik 100 proc. iškastinio kuro ir per visą savo nepriklausomybės laikotarpį susiduria su energijos išteklių tiekimo patikimumo iššūkiu.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo prievarta izoliuotos nuo Europos valstybių, Lietuvos energetikos sektoriaus infrastruktūra – naftotiekiai, dujotiekiai, elektros tinklai – buvo susieti tik su SSRS.

Kaip tai vyksta?

Mes susiduriame su taip vadinama energetine arba vamzdžio diplomatija, kurią įgyvendina vertikaliai integruotos Kremliaus kontroliuojamos valstybinės monopolinės korporacijos, sukurtos visuose energetikos sektoriuose, tokios kaip „Rosatom“, „Gazprom“, „Rosneft“, „Transneft“.

Energetinio spaudimo arsenalas apima tokias priemones kaip:
- energijos išteklių tiekimo nutraukimas;
- manipuliavimas kainomis, taikant skirtingų rūšių sutartis atskiroms valstybėms priklausomai nuo jų nuolankumo;
- vertimas parduoti energetikos sektoriaus infrastruktūrą Kremliaus valdomoms monopolinėms korporacijoms;
- trukdymas sukurti prieigą prie alternatyvių energijos išteklių tiekimo šaltinių;

Monopolinės korporacijos kuria įvairias sofistikuotas tiekimo tarpininkų schemas, per kurias papirkinėja politinį elitą, valstybės tarnautojus, akademinės visuomenės atstovus, nuomonių lyderius, žiniasklaidą. Už politinį nuolankumą siūlo žemesnes energijos išteklių kainas, politinę paramą rinkimuose, svarbiuose postuose, už nepaklusnumą baudžia kainų pakėlimu, tiekimų sutrikimais ar visišku tiekimo nutraukimu.

2017 m. vadovavau parlamentiniam tyrimui, kuris atskleidė valstybinės korporacijos „Rosatom“ daromą ilgalaikį neskaidrų poveikį Lietuvoje, kuris nesuderinamas su nacionalinio saugumo interesais. Pagrindinis „Rosatom“ tikslas pasiekti, kad Lietuva pakeistų geopolitinę kryptį;

Kitas daugelį metų naudotas poveikio svertas buvo naftos tiekimo kontrolė. Manipuliuodama naftos tiekimo sutrikimais ir kaina, Rusija darė spaudimą Lietuvai siekdama perimti naftos perdirbimo infrastruktūrą, į kurią pretendavo oligarchų valdoma kompanija. Kai tai nepavyko ir Lietuva pirmenybę suteikė Lenkijos įmonei, Rusija, motyvuodama neva techniniais gedimais, visiškai nutraukė naftos tiekimą naftotiekiu.

Buvo siekiama pakirsti Lietuvos ekonomiką ir įbauginti visuomenę, sukelti politinę krizę dėl smarkiai išaugusių kuro kainų.

Iki 2014 m. Rusijos valstybinė monopolinė korporacija „Gazprom“ buvo vienintelė dujų tiekėja Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Daugelį metų Lietuva už „Gazprom“ dujas mokėjo didžiausią kainą Europoje. Mokėjome, nes neturėjome pasirinkimo. Maitinome specialiai sukurtas tarpininkų įmones, kurios investavo į politikus ir daug metų darkė mūsų politinę sistemą.

Rusijos energetinį diktatą vienu ar kitu mastu patiria daugelis kaimyninių regiono valstybių. Vilniuje įkurtas NATO energetinio saugumo kompetencijos centras identifikavo net 23 atvejus visame pasaulyje, kuomet Rusija naudojo energetinį spaudimą prieš kitas suverenias valstybes.

Ypač aktyviai Rusija naudoja energetinę diplomatiją prieš kaimynines valstybes, kai šios renkasi provakarietišką raidos kelią ar suartėjimą su Europos Sąjunga. Energetinė diplomatija naudojama ir tam, kad būtų skaldomos ir priešinamos Europos šalys, kurstomos įtampos tarp NATO šalių. Tokį pavyzdį galime stebėti su tiesiamais dujotiekiais.

Lietuvos atsakas

Tačiau Lietuva žingsnis po žingsnio sugebėjo panaikinti energetinę izoliaciją, diversifikuoti energijos išteklių tiekimo kelius ir įsijungti į funkcionuojančias energetikos rinkas.

Energetinė nepriklausomybė tapo strateginiu Lietuvos interesu, dėl to sutarė visos politinės jėgos. Mes puikiai supratome, kad tai yra mūsų nacionalinio saugumo pagrindas.

Mes užsitikrinome alternatyvų naftos tiekimą, pasistatėme suskystintųjų dujų terminalą, siekiame atsijungti nuo Rusijos elektros tinklų.

Pasistačiusi naftos terminalą Lietuva sukūrė alternatyvų naftos tiekimą. Visą naftos žaliavą dabar importuojame per naftos terminalą Baltijos jūroje. Sėkmingai konkuruojame regioninėje naftos produktų rinkoje.

2014 m. Lietuva pastatė LNG dujų saugyklą-terminalą. Atsiradus tiekimo alternatyvai „Gazprom“ nebegali diktuoti dujų kainos Lietuvai, todėl dujų kaina sumažėjo per pusę... Mes perkame dujas iš JAV, JAE, Norvegijos ir mokame rinkos, o ne politinę kainą.
Viena iš pirmųjų Baltijos jūroje pasistačiusi LNG terminalą su laivu-saugykla, Lietuva sugebėjo ne tik sukurti alternatyvų dujų tiekimo kanalą, bet ir įgyti unikalių kompetencijų LNG srityje. Mes pajėgūs užtikrinti alternatyvų dujų tiekimą ne tik savo šaliai, bet ir viso regiono valstybėms.

Lietuva susijungė povandenine elektros jungtimi su Švedija („NordBalt“) ir oro linija su Lenkija („LitPolLink“), o Estija dviem jūrinėmis jungtimis su Suomija („Estlink-1“ ir „Estlink-2“). Tai leidžia Baltijos valstybėms dalyvauti didžiausioje elektros rinkos sistemoje „Nord Pool“. Šiuo metu įgyvendinamas Baltijos valstybių elektros perdavimo tinklų sinchronizacijos su Kontinentinės Europos Tinklais projektas, kurį užbaigus 2025 m. elektros perdavimo tinklai nebepriklausys nuo Maskvoje priimamų sprendimų.

Greta energetinio spaudimo kaimyninėms valstybėms dvišaliu pagrindu Rusija naudoja ir kitą galingą savo įtakos stiprinimo instrumentą. Tai yra grandioziniai, ekonomiškai nepagrįsti, geopolitiškai motyvuoti energetiniai projektai. Pavyzdžiui, „Nord Stream 2“, arba „Rosatom“ projektai Astrave (Baltarusija) ir Kaliningrado srityje. Tokiais projektais Rusija siekia bent trejopų tikslų:
- atimti galimybę kaimyninėms valstybėms vykdyti savarankišką energetinio saugumo politiką,
- stiprinti įtaką Europos Sąjungoje didinant jos priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių,
- užsitikrinti stiprų lobistinį palaikymą kai kurių ES valstybių narių sostinėse ir ES institucijose.

„Nord Stream 2“ projektu siekiama įtraukti dideles Vakarų kompanijas į projektą tam, kad „pririštų“ Vakarų vartotojus prie „Gazprom“ vamzdžio, susaistytų Vakarų kompanijas investicijomis į geopolitiškai motyvuotus projektus ir padarytų jas Kremliaus politikos įkaitais, taip pat ir lobistais.

Vytautas Bakas

Astravo AE

Astravo AE vykdomas pažeidžiant tarptautines konvencijas, branduolinės saugos reikalavimus ir todėl yra nesaugi, kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Prieš dvi savaites vykęs Jungtinių Tautų Espoo konvencijos šalių susitikimas Ženevoje pripažino, kad Baltarusija pažeidė konvenciją pagal tris esminius straipsnius: netinkamai parengė dokumentaciją ir netinkamai vertino statybų vietos parinkimo alternatyvas, netinkamai vykdė konsultacijas su poveikį patirsiančiomis šalimis ir netinkamai priėmė galutinį sprendimą.

Konvencijų pažeidimas turi turėti konkrečias pasekmes jas pažeidusioms valstybėms. Negalime jų ignoruoti.

Lietuvos Parlamentas nutarė nepirkti elektros iš nesaugių atominių elektrinių, kurios statomos pažeidžiant tarptautines konvencijas ir ragins taip elgtis kitas valstybes.

„Nord Stream 2“

Tai geopolitinis projektas. Prisidengiant tiekimo kelių diversifikavimu, realiai „Nord Stream 2“ projektu siekiama sukoncentruoti savo kontrolėje visą tiekimo grandinę nuo gavybos iki transportavimo ir pardavimo galutiniam vartotojui.

Dar daugiau, šiuo projektu siekiama įtraukti dideles Vakarų kompanijas į projektą tam, kad „pririštų“ Vakarų vartotojus prie „Gazprom“ vamzdžio, susaistytų Vakarų kompanijas investicijomis į geopolitiškai motyvuotus projektus ir padarytų jas Kremliaus politikos įkaitais, taip pat ir lobistais.

„Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimas turėtų katastrofiškas pasekmes Ukrainos energetiniam saugumui ir keltų grėsmę tiekimo patikimumui Vidurio Europos valstybėms.

Neatmestina galimybė, kad prisidengdama dujotiekio „Nord Stream“ apsauga Rusija gali stiprinti karinį buvimą Baltijos jūroje. Kaip parodė neseni įvykiai Kerčės sąsiauryje, Rusija be jokio įspėjimo naudoja karinę jėgą, jei tik kas nors prisiartina prie jos objektų. Baltijos jūroje vieną dieną gali atsirasti daugiau Rusijos ginkluotės ir karių.

Taigi, ką galime padaryti?

Matome, kad tarptautiniai susitarimai Energetinio saugumo srityje, tokie kaip Energetikos chartijos sutartis, nepadeda veiksmingai spręsti problemų, susijusių su dujų tiekimu, tranzitu, energetiniu šantažu.

Energetiniai ištekliai naudojami kaip hibridinės strategijos dalis ir leidžia daryti įtaką politiniams procesams, silpninti Europos vienybę ir mažinti saugumą ir stabilumą regione.

Finansuodami naujus projektus, turime būti tikri, ar taip mes patys neprisidedame taip prie raketų, kurios grasina visai Europai ir pasauliui kūrimo, Rusijos vykdomos karų ir karinės agresijos prieš suverenias šalis finansavimo, kibernetinių atakų, vykdomų visame pasaulyje i antivakarietiškų kampanijų finansavimo.

Aš kviečiu ESBO šalis parengti specialią rezoliuciją šiuo klausimu, paraginti tarptautines organizacijas, valstybes ieškoti veiksmingų, teisiškai įpareigojančių instrumentų, kurie apsaugotų Europos energetikos rinkas ir vartotojus nuo monopolinių korporacijų diktato.

Turime būti atsparūs vamzdžio diplomatijai, nes ji nesuderinama su mūsų šalių, mūsų žmonių gerove ir saugumu.