Šių dienų beprotybėje, kuomet prarandame gebėjimą atpažinti žodį ir už jo slypinčių minčių jėgą, dažnas verčiau renkamės tylų laukimą, kol kas nors pasakys ar parodys, kas yra melas, o kas tiesa. O kas, jeigu tame laukime taip ir liksime nieko neatradę, arba supratę, kad likome apgauti ir susargdinti?
O ligų esti visokiausių: baimė, veidmainystė, išdavystė, melas, šmeižtas ar apgaulė... Ir vaistas nuo šių ligų yra tik vienas, tai – tiesa. Bet juo pagydyti galima tik vienu būdu – žodžiu. Tik žodis gali tapti priešnuodžiu ligoms, kurios ištinka mus, apsikrėtus tuo pačiu – žodžiu. Todėl kiekvienas, panaudojęs šį stebuklą, tampa gydytoju arba žudiku.
Ar du melai yra daugiau už vieną tiesą?.. Ar du melai yra mažiau nei trys melai?
Štai tie esminiai Justino Marcinkevičiaus lūpomis užduoti klausimai, į kuriuos atsakymus privalome atrasti kiekvienas sau. Nepriklausomai nuo visų bereikšmių žodžių, kuriais norime pateisinti savo bejėgiškumą ir bailumą, apsimesdami, kad nežinome, jog atsakymas į šiuos egzistencinius klausimus yra tik vienas. Ir jis – tiesos pusėje.
Eilėraščiai nėra nepavojingi... Kitaip sakant, dar Šekspyras perspėjo žmoniją, kad pasaulyje yra tokių, kuriems ir eilėraščiai gali būti pavojingi. Nes juose slypi tiesa. Ir nebūtinai eilėraščiai turi būti surimuoti... Kaip ir autoriai eilėraščių – nebūtinai yra poetai. Eilėraštis – tai žodžiai, o žodžiai – tai mintys, kurios ir kelia baimę tiems, kurie nesugeba gyventi tiesoje. Nors visiškais bepročiais jų nepavadinsi: ir žodžio „techniką“, ir jo galios jėgą išmano neblogai... Tik viena bėda – tiesos tame nėra visai, arba sumaišoma ji su purvais ir drebiama kaip trąšos į kultūros lauko dirvą, kurioje jau piktžolės mutavo į spalvotus augalus, kurių vaisiai tampa vis nuodingesni.
Tačiau baisiausia, kad kasdien maitinami tais nuodingais, nežinia kokios sudėties chemikalų ir šlykštaus melo užkrėstais svetimkūniais, mes daromės abejingesni ir prarandame jautrumą bei gebėjimą tame žodžių sraute atpažinti tiesą. Tą paprastą ir vienintelę, kurią nuo motinos įsčių buvome mokomi pamatyti kaip vientisą žodžio, minties ir veiksmo išraišką.
Tad kokio dar reikia atpažinimo ženklo, kai tie, nepelnytai kultūros lauko derlių sumaišę kaip kokią salietrą su dirbamos žemės hektarais, besisavinantys sako viena, daro antra, o galvoja apskritai nežinia ką... Betgi kūrėjai ir turi tokią Dievo dovaną – atpažinti apgaulę mene! O menas – tai ne kas kita, kaip kiek hiperbolizuota, bet nesunkiai atpažįstama realybės, t. y. gyvenimo refleksija.
Žinoma, be to dar reikia ir drąsos, už kurią tie, kultūros lauko trešėjai, šviesių minčių bijantys labiau nei maro, negailestingai baudžia. Baudžia skausmingai – melu, šmeižtu, apjuodinimu, visu tuo, kas apskritai nesietina nei su Žmogumi, nei su Kultūra... Kai kurpia jie bylas, kurių net nesugeba laimėti, bet juodą darbą jie atlieka tobulai... Nes savo išmatomis ir srutomis aptaškę nekaltai, jie net tik nesugeba atsiprašyti ir išpažinti baisią nuodėmę, bet ieško kaip nunuodyti toliau... Na, kaip antai, viena iš jų draugijos, valstybės algą gaunanti tarnaitė vis ieško melagingų liudininkų, kurie sutiktų pasakoti tai, ko niekada ir niekur negirdėjo...
Ir ne kiekvienas pasiruošęs tokius kankinimus atlaikyti, nes bausmę jie naudoja ne tik prieš drįstančius parodyti jų veidą ir skelbiančius tikruosius jų vardus, bet ir prieš visa tai, kas tiems drąsiems yra brangiausia... Prieš jų vaikus... Ir artimus visus. Kad skaudėtų... Kad palūžtų... Kad visiems kitiems tai būtų pamoka. Nes kelti... ne, ne ranką, o žodį, už kurio yra tiesa – neva neleistina, nes jie – atseit šios žemės „šeimininkai“ – tik nusprendžia, kas tiesa. Nors savo brangią aplinką jie saugo kaip savo akį, kuri, deja, tiesai ir padorumui yra akla.
Bet to tikrai nebus... Tiesos jie nepalauš ir neužgoš melu ar dviem, net trimis ar dešimčia melų... Nes joks veikėjas, kuris atiminėja iš sergančios ligonės ir jos atžalos namus, ar apsišaukėlė princesė, kuri vaidina šaltą „ledo karalienę“ ir jau metus ji ignoruoja visą „karalystę“, ar šeimininkas jų, nupirkęs visa, ką akis užmato, ir pervadinęs tai savais vardais nesugebės atimti to, ko atimti neįmanoma – minčių. Minčių, kurios pagimdo žodį. O žodis – tai jėga, ir ypač prieš tą melą, kurį kiek nori daugink, bet laimės viena tiesa.
Vietoj epilogo. Atsiprašau už metaforas, kurios, nežinant konkrečių faktų, atrodo kiek keistokai, bet patikinu, kad, nepaisant neįtikėtino psichologinio ir visokio, galimai su įstatymais prasilenkiančio, valstybę kontroliuojančiųjų spaudimo bei persekiojimo, iš proto neišsikrausčiau... Tiesiog... Justino Marcinkevičiaus poezijos ir žodžio bei minčių galios šviesoje nebegalėjau nupiešti šio rašinėlio herojų jų tikrąjį dvasios skurdą atspindinčiomis spalvomis...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.