Vytautas Kernagis. Ar turime planą, kaip saugosime Tautos identitetą, jei ateis diena X?

„Rusija sunaikino 40 Ukrainos muziejų ir 1,5 mln. eksponatų“, – sako Vakarų ir Rytų meno muziejaus Odesoje vadovas Ihoris Poronykas. Jų tiesiog nebeliko. Ten esantys muziejininkai kankinami ir niekinami, kad išduotų slėptuves, o okupantai galėtų trinti ukrainiečių identitetą išrinkdami plytą po plytos iš jų atminties. Ar matydami Ukrainos košmarą, mes patys esame pasiruošę dieną X apsaugoti ne tik savo meno ar literatūros, bet ir pačios Tautos bei identiteto šaknis, esančias didžiosiose bibliotekose, muziejuose ar valstybiniuose archyvuose?

Praėjusią savaitę susitikau su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generaliniu direktoriumi dr. Arūnu Gelūnu, kuris iškėlė klausimą dėl mūsų šalies institucijų parengtumo galimo karo atveju, kad be galo svarbios Lietuvos identiteto vertybės – muziejų eksponatai, bibliotekos bei archyvai – būtų saugūs kariniame kontekste.

Problema, kurią kelia muziejų, bibliotekų ar archyvų vadovai, yra ta, kad jie neturi aiškaus plano bei strategijos šiuo klausimu. Nors plano dalis, apimanti vertybių paruošimą transportavimui, yra parengta, tačiau kaip ir kur vežti, kam perduoti, kur saugoti – šio plano dalies nėra. O tai, matyt, svarbioji plano dalis, tiesa? Ir čia pavienių iniciatyvų nepakaks, nes kalbame apie didžiulius kiekius, apie ypatingas saugojimo sąlygas bei transportavimo būdus.

Mano nuomone, šiuo metu itin svarbu atlikti namų darbus ir rengtis galimoms grėsmėms. Vienas iš siūlymų yra turėti tarpvalstybinius susitarimus su kitomis Europos valstybėmis, o gal net ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios esant reikalui priglaustų visą mūsų kultūros ir istorijos turtą. Galima jau dabar numatyti saugojimo vietas ar sandėlius. Paskirti atsakingus žmones, numatyti, kokiu transportu viskas bus gabenama. Muziejai, archyvai, bibliotekos turi būti pasirengę paruošti savo archyvus transportavimui per trumpiausią įmanomą laiką, nes skirtingai nei prieš 80 metų, rytų kaimynas mums atneš ne naują savo ideologiją, o skerdynes ir visišką mūsų sunaikinimą. Ką mes darysime tada, kai nebebus dėl ko daryti?

Reaguodami į šią situaciją Lietuvoje kartu su Kultūros komiteto nariais gegužės 8 dieną rengsime diskusiją su atsakingomis institucijomis bei kultūros, karybos, užsienio ryšių, logistikos ekspertais, su kuriais ieškosime visų galimų geriausių sprendimų, kad atėjus dienai X mūsų meno ir istorinės kultūros vertybės būtų apsaugotos kaip įmanoma geriau.

Manau, kad dabar, dar turėdami laiko, privalome ruoštis.