Vytautas Kernagis. Naujas kultūros politikos pagrindų įstatymas – bandymas suvaržyti kultūrą?

Turbūt pamenate, kaip benueinanti kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson skubėjo parašyti strategiją „Kultūra 2030“. Bet kultūros politikos pagrindų įstatymo – taip ir nesuspėjo. Tačiau šią vasarą prie ministro Mindaugo Kvietkausko nutiko kai kas netikėto – kone 20 metų lauktas įstatymas, apibrėšiantis kuo ir kaip gyvens kultūros laukas, išvydo dienos šviesą.

Gal kiek keistesnis laikas tobulinimui ir pastaboms – per vasarą, iki rugpjūčio 20 dienos. Daugmaž tada, kai visi atostogose ir dėmesio mažiau skiria. Bet kam rūpi – tas paskaitys.

Taigi nuo pradžių – kokias matau spragas šiame įstatymo projekte. Jei žiūrėtume iš esmės – tai šis įstatymas turėtų būti kertinis kultūrai ir kultūros srityje dirbantiems. Tačiau turinio labiausiai ir trūksta. Daug kalbama apie formą, o apie turinį – ne. Daug apibrėžimo ir teigimo, konstatavimo, tačiau, kaip ir kokia forma bus įgyvendinama kultūros politika – lieka neaišku.

Neramina ne viena šio įstatymo nuostata. Apima jausmas, kad einama kultūros centralizacijos keliu, nors iki tol buvę dokumentai lyg ir bandė brėžti kultūros savireguliacijos gaires. Pavyzdžiui, kad ir naujai įstatyme atsirandantys kompetencijų centrai – bandau atspėti, kas ir ką reguliuotų tuose kompetencijų centruose.

Nacionaliniu kompetencijos centru, pavyzdžiui, tapus Operos ir baleto teatrui jis prižiūrės Kauno muzikinį, o regioniniu kompetencijos centru taptų geriau veikiantys kultūros namai bei iš regiono centro prižiūrės mažesniuosius? Nes pagal įstatyme įrašytas funkcijas turėtų atrodyti taip – koordinuoja ir derina kultūros įstaigų veiklą nacionaliniu bei regioniniu lygiu. Susidaro nelabai įgyvendinamo modelio vaizdas jau vien todėl, kad nėra aišku, kaip jis veiks, o savarankiškos visad buvusios įstaigos, kažin ar džiaugsis prievaizdais iš aukščiau.

Dar vienas aspektas – nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimas ir dalyvavimas kultūros politikoje. Maždaug pusę kultūros funkcijų atlieka nevyriausybinis ir privatus sektorius. Bet žvilgterėjus į įstatymą darosi neramu – nevyriausybinis sektorius, pagal siūlomas įstatymo apibrėžtis, turi truputį teisių, truputį pareigų, bet lyg ir neatlieka ypatingo vaidmens Lietuvos kultūroje.

Įdomiai skamba ir bazinis kultūros paslaugų rinkinys, skirtas užtikrinti galimybę visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims gauti kokybiškas kultūros paslaugas visoje Lietuvoje. Lyg ir neblogas apibrėžimas, bet kas tilps šiame krepšelyje? Muzika, dailė ir šiuolaikinis šokis? O gal kaip tik netilps šiuolaikinis šokis?

Taigi, kas bus kultūros paslaugų rinkiny, o kas ne? Klausimų daugiau nei atsakymų. Ir tuo labiau nesinori, kad tiek ilgai lauktas įstatymas būtų tinkamas ne taikymui, o tik interpretavimui kaip kam patogiau. Arba kad gerai veikusi sistema keičiama į nebūtinai užtikrintai gerai veiksiančią ar išbandytą.

Rodos, kaip ir viskas neblogai – ministerija pateikė tik pirminį variantą, žada, kad bus taisomas, atsižvelgiama į pateiktas pastabas. Tačiau tuo pat metu neramu, kad turėsim tokį pusiau luptą, pusiau skųstą hibridą, kur nei kultūros politiką įgyvendinti aišku kaip, nei kultūros žmonės patenkinti.

Sričiai, kuri tokia jautri ir mažiausiai finansuojama, vis tik norėtųsi tvirto pagrindo, kuriuo remtųsi kultūros sektoriuje dirbantys, kūrėjai, viešas, privatus bei nevyriausybinis kultūros sektoriai, būtų vykdoma tarptautinė kultūros politika, dažnai parodanti ir atskleidžianti mūsų ypatingus talentus.

Todėl prie viso džiaugsmo, kad pagaliau įstatymas yra, neapleidžia nuojauta, kad dar yra labai daug ką tobulinti. Vilčiausi, kad iki rugpjūčio 20 dienos iš kultūros sektoriaus gauti pasiūlymai nenuguls į stalčių, o bus sudėti į geriausią įmanomą variantą visoms pusėms. Įstatymą, pagal kurį gali tekti gyventi daugeliui kultūros darbuotojų, todėl bent jau logiškai ir racionaliai sudėliotą, su kuo minimalesnėmis galimybės laisvai interpretuoti, spėlioti, apeidinėti. Tik tarimosi ir dialogo keliu, tikiu, įmanoma to pasiekti.