Vytautas Kernagis. Valstietiška kultūra – mecenavimas tik nuo milijono eurų

Vyriausybė nutarė pritarti Kultūros ministerijos pateiktam Mecenavimo įstatymo projektui, tad tolimesnės diskusijos dėl šio įstatymo persikelia į Seimą. Gaila, kad užuot skatinus naujas kultūros finansavimo formas, reglamentavus kultūros sutelktinį finansavimą ar į mecenavimo procesą pabandžius įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį, šiandieninė valdžia visą dėmesį sutelkė į itin siauro rato individų asmeninį prestižą. Tad tiksliau būtų sakyti, kad Seime svarstyti teks ne mecenavimo, o mecenatų apdovanojimo juvelyrinėmis segėmis įstatymą.

Sutinku, kad įstatymu siūloma įtvirtinti mecenatų pagerbimo tvarka galėtų tapti tikra kultūros mecenavimo strategijos puošmena, jei ji vainikuotų visą procesą, o ne būtų jo esmė. Dabar akivaizdu, kad siūlomas dešimties straipsnių įstatymas turės mažai įtakos privačių lėšų į kultūros sektorių pritraukimui ir vargu ar reikšmingai prisidės prie kultūros ir meno vystymo bei mecenavimo teigiamo įvaizdžio kūrimo. Naujajame projekte siūloma įstatymu apibrėžti Mecenato statusą, Mecenatus skirstyti į nacionalinius, įgyvendinusius ne mažesnės nei 1 mln. eurų vertės projektus, ir savivaldybės Mecenatus, projektams skyrusius 250 tūkstančių eurų. Taip pat norima apibrėžti mecenuojamų projektų kriterijus ir sąlygas, sukurti dar vieną Tarybą prie Vyriausybės bei kasmet sausio 25 dieną dalinti juvelyriškai padabintus Mecenatų ženklelius. Visas įstatymo turinys, kurio kūrimui ministerija skyrė metus, o jo rengimui prieš kelis mėnesius paskyrė didelę patirtį teisėkūroje turintį naują viceministrą, realiai telpa viename sakinyje. Pats sakinys gal ir nėra blogas, tačiau ar neturėtų jis būti paskutiniu akcentu visoje nacionalinėje kultūros mecenavimo strategijoje, kurios, panašu, ir toliau neturėsime?

Nuosekliau kultūra besidomintiems skaitytojams, kitaip nuo ministerijos politinės vadovybės, mecenato garbės ženklų teikimo idėja nepasirodys labai didelė naujovė. Dar 2014 m. kultūros ministras savo įsakymu yra patvirtinęs garbės ženklų „Metų Mecenatas“ įsteigimo ir jo skyrimo nuostatus. 2015 m. šiais garbės ženklais apdovanota dvylika Lietuvos verslininkų, dar trys Mecenatai apdovanoti 2016 metais. Jei šito nežino ministerijos vadovybė, apie tai jai galėtų priminti buvęs „Agrokoncero“ vadovas, dabartinis Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, 2015 m. „Metų mecenato“ apdovanojimą gavęs už suteiktą paramą projektams, kūrusiems Naisių bendruomenės gerovę. Kaip ten bebūtų, lieka neaišku, kaip nuo dabar esamų 50 tūkstančių už Mecenato ženklelį sumą pakėlus iki 1 mln. eurų, bus propaguojamos filantropinės vertybės visuomenėje ir kaip šis įstatymas sudarys palankesnes sąlygas neatlygintinai remti visuomenei svarbius kultūros ir meno projektus? O gal mecenavimo skatinti tiesiog nereikia? Panašu, kad būtent tokios pozicijos laikosi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, kuri Seimo posėdžio metu teigė, jog paskatos skatinti mecenatystę neatitinka mecenavimo sąvokos.

Prieš trejus metus tos pačios Kultūros ministerijos finansuoto ir Ateities visuomenės instituto atlikto tyrimo „Nacionalinės kultūros mecenavimo strategijos sukūrimas“ išvadose aiškiai apibrėžiama, kad, atsižvelgiant į šiuolaikinės masinės paramos praktiką, mecenatystė negali būti suprantama tik kaip aukojimas vien stambiu mastu. Pabrėžiama būtinybė, kad mecenatystės strategija turi apimti ir stambiuosius, ir smulkiuosius mecenatus, kurie vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis ir teikia prioritetą kultūrai. Įstatymo projekte pamiršti ir kiti tyrimo rezultatai, atskleidžiantys tiesiogines sąsajas tarp mecenavimo veiklos ir mecenatų kultūrinės kompetencijos. Tyrime daryta prielaida, kad kuo labiau išsilavinę potencialūs mecenatai, kuo intensyviau jie dalyvauja kultūroje, tuo aktyviau vykdo mecenavimo veiklą. Rekomenduota remti galimų mecenatų edukacijos projektus, plėsti jų kultūrinį akiratį, skatinti ilgalaikį individualų potencialių mecenatų domėjimąsi kultūra, stiprinti mecenatystės tarpinės grandies gebėjimus.

Bet, rodos, paprasčiau viską paversti į eurus ir pakelti kartelę iki milijono. Gaila, bet tokia įstatymo nuostata tiesiog pasako, kad žmonės, iš tų pačių paskatų aukojantys pinigus menui, yra mažiau svarbesni, jei negali paremti kultūros milijonu. Užuot skatinus kultūros sutelktinį finansavimą, kurio dėka didžioji dalis visuomenės narių galėtų ne tik susipažinti su filantropijos ir mecenatystės vertybėmis, bet ir patys, kiekvienas pagal išgales, dalyvauti procese, pagrindinis dėmesys šiandien kreipiamas į itin siauro rato asmenų prestižą. Šis įstatymas ne jus ir ne mane skatins dalį lėšų visai neatlygintinai skirti kultūrai. Šiandieninė valdžia visai nenori, kad bendruomenė spręstų, kuri idėja yra gera ir kurią derėtų finansuoti. Visa tai nustatys ministerijos sukurti kriterijai, esminės mecenuojamų projektų sąlygos ir žmonės, galintys paaukoti ne mažiau nei milijoną eurų.