Jų strateginės šaknys – pačioje SSRS griūtyje, kai išmanūs Kremliaus mąstytojai kurpė planus, kaip išsaugoti gilumines šnipų struktūras, o ypač – kaip savo tariamą skaudų pralaimėjimą „šaltajame kare“ paversti naujomis didžiojo revanšo galimybėmis.
Tie prožektai buvo pakankamai skaidrūs, jei kas nors turi trupinėlį atminties.
Pirma. Išklibinti tariamai sėkmingą Europą (ES) pabėgėlėmis respublikomis nuo sovietkomunizmo, ypač tomis prastokai besitvarkančiomis, tad savaime liekančiomis Rusijos „posovietinėje“ interesų sferoje. Kiek panašu į Molotovo (Stalino) koncepciją, bet kodėl ne? Specialus „artimasis užsienis“, tad ne visai užsienis. Europa mėgino šią koncepciją uždrausti.
Antra. Pasiūlyti, kad sugriuvus Varšuvos blokui, būtų neva simetriškai atsisakyta Šiaurės Atlanto Sąjungos. Nebėra nuo ko gintis, ar ne? Be to, į NATO galėtų žengti ir „naujoji“ Rusija, sąjungininkė prieš kitur esančius ekstremalius, antidemokratinius teroristus. Rusija mat jau demokratinė. Ar pagrįsta buvo guostis tokiomis pasakėlėmis, iliuzijų viltimis? Kodėl ne, bet jos žlugo.
Net Boriso Jelcino aplinka buvo išpuoselėjusi vaizdelį apie naują „visų“ europiečių savisaugos sąjungą, be abejo, su Rusija. Siūlė sesutei Lietuvai.
Pastebėkim ir šiandien, kaip nuosekliai ir nuo seno į demokratijų sąmonę brukama fatališka nuostata, esą, nieko negalėsim pasiekti be Rusijos... Nesvarbu, kokios. Dabar ta kryptimi ypač dirba vokiški „ferštėjeriai“, supratukai.
Trečia. Jei europiečiai, ne viską pamiršę, ir toliau būgštautų dėl savo saugumo ir vis dar nesidėtų su Rusija, galima tvirtai pasisakyti už jų pačių skystoką saugumą, „nepriklausomą“, tad atskirą nuo Amerikos. Toliau – jau vaikų darbas.
Naujasis kelias, naujos gairės. Kertinė gairė – Europos (tik Europos!) saugumo ir gynybos sąjunga.
Pabrėžiant geografiją, o ne kultūrą, ne egzistencinę tautų ir šalių vertybių filosofiją, kas drįs kalbėti, jog Rusija, kokia žiauri bebūtų, nėra Europa? Vienykimės! Jei Rusija neartėja, artėkim mes į ją.
Šiam galų gale sulauktam „Europos“ separatizmui nuo vakarietiškų Atlanto erdvių dabar palankus ir naujosios JAV administracijos, bent prezidento, politinis žodynas.
Europiečiai – pakrikėliai ir apgavikai! (Dalis tiesos). Jie turi susitvarkyti!
O kam patinka toks nekorektiškas atvirumas?
Daug kas dėl šio šiurkštoko atžarumo pasišiauš. Ir ims dairytis į kitas puses, iš kurių tave už tavo pakrikimą net pagiria. Kuo labiau pasišiauši prieš turtingą dėdę, tartum jau šykštaujantį, juo labiau pagirs tas kūmas iš už kampo. Ir galėsi džiaugtis jo pagyra, neva savo paties išmone, naujoviška sėkme, diplomatijos gabumais bei persikrovimais – šiftais – į kitas bangas.
Alternatyva Europai, separatistinei nuo Atlanto; netruks rastis ir tokia partija. Ideologija jau kyšo.
„Padaigos jau kybo“, - rašė senelis Maironis.