Prisiminkime, kaip Rytų valdovai žiūrėjo į mus ir vis dar manė, kad jie yra valdovai. Neadekvatumas.
Štai šio to iš vadinamųjų Michailo Gorbačiovo archyvų. Nežinau, kodėl tikriesiems istorikams neįdomu.
Pasiskaitykime, kas liko Vadimo Medvedevo, anuomečio SSKP CK ideologijos įgaliotinio, dienoraštyje.
Taigi, 1989 metai, prieš trisdešimtį.
Išrašus pasidarė Pavelas Stroilovas. Turiu kopiją. (V.L.)
Liepos 12.
Pasiprašė pokalbio, atėjo pas mane Brazauskas. Padėtis respublikoje itin sudėtinga,
didžiausias „Sąjūdžio“ spaudimas. Du svarbiausi klausimai: ekonominis savarankiškumas ir kompartijos statusas. Respublikos CK plenumas priėmė sprendimą sušaukti suvažiavimą, per kurį ragina priimti respublikos kompartijos Įstatus ir Programą. Pokalbininko [A. Brazausko] žodžiais, jei tai nebus padaryta, „ateinančiuose rinkimuose mūsų gali visai nelikti“. Įsikarščiavęs pastebėjau [zametil], kad jūsų gali nelikti ir anksčiau.
/.../ neleistina paversti partiją federacija /...
Politbiuro komisija Pabaltijo reikalams, rugpjūčio 4. Brazauskas. Praneša apie padėtį Lietuvoje. Respublikos kompartijoje auga nuotaikos už savarankiškumą./.../ Separatistinės nuotaikos respublikoje – ne tik kompartijoje, bet ir kitose visuomeninėse organizacijose, profsąjungose, kūrybinėse sąjungose ir t.t.. [...] Respublikos visuomenės dėmesys dabar nukreiptas į artėjantį Ribbentropo-Molotovo pakto penkiasdešimtmetį. [...] Brazausko nuomone, Centrui reikia aiškiau apibrėžti, koks gali būti sąjunginių respublikų suverenitetas. [...] Kas dėl kraštutinių separatistinių jėgų, Brazausko nuomone, reikia „pagrūmoti pirštu“ iš Centro...
Medvedevas. Atsitraukimas žingsnis po žingsnio, begalinės nuolaidos separatistinėms jėgoms, visa tai gali duoti liūdnus rezultatus. [...] Dėl Ribbentropo-Molotovo pakto. Nustatyti aiškumą šiuo klausimu. Mes negalim ir neturim vengti jo svarstymo. Bet svarstyti reikia visumą, o ne tik iš pabaltijietiško taško.
Iš V. Medvedevo dienyno, rugpjūčio 4 d. Įvyko Pabaltijo komisijos posėdis iškvietus Brazauską. Pokalbis išėjo labai sudėtingas. Buvo matoma, kad Algirdas nebetiki galimybe suvaldyti situaciją. [...] Brazauskas kalbėjo, kad nepaprastai būtina separatistinėms jėgoms „pagrasinti pirštu iš centro“.
Rugpjūčio 12 d.
Skambino Gorbačiovas. Gauta telegrama iš J. Afanasjevo ir kitų 1939 m. sutarčių Komisijos narių su reikalavimu paskelbti Komisijoj parengtą tekstą. Bet kaip galima skelbti liaudies deputatų Suvažavimo sudarytos Komisijos medžiagą neparengus jam pranešimo?
Rupjūčio 14 d. Skambino Sliunkovas. [...] Baltrūnas informavo: sudaryta Komisija 1939 metų klausimams iš 18 deputatų (Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos). Parengė Pareiškimą dar blogesnį negu anksčiau. Surinko milijoną parašų už atsiskyrimą. Du trečdaliai partinių organizacijų – už išėjimą iš SSKP. Į mano klausimą, ar dar yra CK biure jėgų, kurios neatsitraukė nuo partinių pozicijų, Baltrūnas atsakė:
Sakalauskas, taip ir Brazauskas ne visai atsitraukė. Reikia keisti Profsajungų Tarybos pirmininką,
Užsienio reikalų ministrą, reikia dirbti su Beriozovu. Respublikoje de facto sudarytos partijos.
Vyriausybėje guli pareiškimai jas registruoti. Reikia išvaikyti šias partijas, bet nežinom, kokia Centro
pozicija. Sąjūdyje gali įvykti skilimas, bet reikia su juo dirbti. Paleisti visuomeninės tvarkos organus.
Masinės informacijos priemones palikti tik oficialiai registruotas, visas kitas uždaryti.
Rugpjūčio 23 d.
Į Sąjūdžio mitingą Lietuvoje susirinko 30-35 tūkstančiai žmonių, tęsėsi 2 valandas. Landsbergis
pasmerkė „Pravdos“ redakcinį straipsnį ir Čebrikovo ir Jakovlevo interviu. Kritikavo Suvažiavimo 1939 m. komisiją už tai, kad nepriėmė nutarimo. Minia skandavo: „Lietuva nebus laisva [sovietų] Sąjungos rėmuose“. Vakarop prasidės grandinėlės [Vilnius-Talinas] tiesimas.
Rugpjūčio 25 d.
Skambino Gorbačiovas. „Informacijai gausi [dar nepaskelbtą] SSKP CK Pareiškimą apie padėtį
Pabaltyjy“ (nors man jokio pavedimo jį rengti nedavė). Brazauskas palaiko Pareiškimą, bet tegul
nedreba jo kẽliai. Jam reikia susitikti su „Sąjūdžiu“. Ligi šiol [Sąjūdis] į jį žiūrėjo kaip į sąjungininką, bet ten pametė galvas. Ir mes [Medvedevas, Brazauskas?] galim atsidurti skirtingose barikadų pusėse. [...]
Rugpjūčio 29 d.
Sliunkovas. Reikia išvesti Lietuvą iš krizės. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos komisija 1939 metų
klausimais padarė nepriimtinas išvadas. Masinės informacijos priemonės – ekstremistų rankose.
Ankstesnieji būdai [podchody] atgyveno. Reikia ne įtikinėjimų, o praktinių priemonių.
V. Medvedevas. Labai svarbu neleisti interpretuoti Pareiškimo dėl Pabaltijo, kaip grasymo respublikoms ir jų tautoms – panaudoti prieš jas karinę jėgą. [...]
Susiklosto bemaž akligatvio situacija. Projekte duodamas aštrus Brazausko veiklos vertinimas, bet jo supažindinti negalima, jei manoma, kad jis tęs darbą. [...]
Ši padėtis, tai pasekmė kietojo kurso, kurio buvo imtąsi pastarosiomis savaitėmis ir kuris atsispindėjo CK Pareiškime... Beje, Pareiškimas sukėlė audringą reakciją, be to, vienareikšmiškai neigiamą tarp tikrųjų Pabaltijo gyventojų [korennogo naselenija]...
Paskambino iš pietų regionų Gorbačiovas. Pasirodo, kad Jelcinas, būdamas Tadžikistane ir
komentuodamas CK Pareiškimą dėl Pabaltijo, pasisakė ta prasme, kad jis neturi nieko prieš Pabaltijo atsijungimą.
Gorbačiovo susitikimas su Pabaltijo respublikų vadovais, rugsėjo 13 d. [...] Čia kalbėjo, kad Pareiškimas dėl Pabaltijo sukėlė respublikose šoką. Bet Pareiškimas tapo būtinas.
Reikia aiškių nuostatų dėl [respublikų] apsisprendimo (!) Sąjungos rėmuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.