Tikrai jau anksčiau negu prieš 30 metų įvairiomis formomis pasireiškiantis normalių, laisvės nepamirštančių žmonių protestas ir pasipriešinimas. Kam priešinomės? Neteisybėms ir nesąmonėms, kurias atnešė sovietų okupacija ir prievartinė visko sovietizacija. Ūkio, mokyklos, dvasios... Valstybės panaikinimas ir sunaikinimas.
„Lietuvos nebėr!“ – tais 1940 m. džiaugsmingai skelbė staigiai paraudę dvaro poetai, o Lietuvos kelias nūnai mat esąs bolševikų kelias – „aplink žemę keturis kartus!“ Fanatikų šūkiai, kai kam nuo jų svaigo galvos, temo protai ir sąžinė. Taip atsitiko Salomėjai, Petrui, dar keliems. Būriai darbininkų buvo pakviesti į gatves pagarbinti sovietų diktatoriaus J. Stalino.
Nuo pirmųjų okupacijos dienų tais nelemtais 1940 metais Lietuva buvo verčiama tapti ne savimi, o svetimų komisarų ir politrukų tvarkoma sovietija, didelės raudonos imperijos dalimi – žemynine Rusijos kolonija.
Lietuva norėjo išlikti, gyventi, priešinosi įvairiais būdais. Ir štai vėliausias jų – naujas moralinio ir teisinio pasipriešinimo būdas, neginkluoto nesmurtinio sukilimo būdas, išplitęs ir pasivadinęs visos Lietuvos permainų Sąjūdžiu. Jis atnešė sėkmę – politinę laisvę.
Vilniuje, Katedros aikštėje prieš 30 metų įvyko pirmas masinis Sąjūdžio kviestas mitingas. Jūra žmonių, o jų akyse – viltis, džiaugsmas ir nerimas. Kai giedojome „Lietuva, tėvyne mūsų“, jaunimas dar nemokėjo žodžių, o vyresniųjų veidais bėgo ašaros.
Vienas iš sąjūdininkų, bendražygių įgaliotas kalbėti pirmuoju, - o dabar jis čia rašo ir atsimena, - paklausė tuometinių sovietijos vietininkų: rengiatės kelionei į Maskvą, kur bus daromi sprendimai svarbūs visiems, tad ir Lietuvai. O kas jus įgaliojo atstovauti, kas išrinko ir siunčia? Galbūt liaudis, žmonės? Žinoma, ne, pasiskyrėte patys. Kaip ir nuolat pasiskiriate į diktatūrinę „tarybų“ valdžią. Bet jau artėja laikas, ponai draugai, kai Lietuva turės tikrus atstovus, ir jie bus piliečių įgalioti kalbėti Lietuvos vardu.
Tai ir įvyko, greičiau negu įsivaizdavome. Įgaliojimas ne kalbėti, bet spręsti. Išties, kodėl Lietuvoje turi būti naikinamos dobilienos, o diegiami kukurūzai, kodėl į dirvas beriami pagal Maskvos įsakymą nerealūs kiekiai nitrato trąšų, kurių žemė nepriima, tik lietus plauna ir nuodija upes ir ežerus? Kodėl jaunimo sąmonė nuo pirmųjų žingsnių darželyje ir mokykloje turi būti nuodijama melagingų žinių – „Mes Lenino anūkai“? – o kai užaugs, bus prievarta imami į svetimą kariuomenę, kur juos engia keikdami fašistais ir vokiečiais, grąžina tėvams nukankintus metalo karstuose, nekalbant jau apie žiaurų, svetimą, Kremliuje sugalvotą Afganistano užgrobimo - užvaldymo karą?
- Tai ne mūsų „rodnaja armija“, ta jūsiškė raudonoji, - teko man Sąjūdžio vardu pasakyti Maskvoje pačiam jų ministrui maršalui D. Jazovui, ir jo veidas tapo tokios spalvos kaip sovietų revoliucinė vėliava.
„Baikit, vyrai, nesąmones, prie jūros mano tėvynė“ – gal atsimename iš kurios dainos šie žodžiai? Iš dainos apie karvę. Svetimi valdovai Lietuvą naudojo kaip karvę.
Nesąmones reikėjo baigti, ir Sąjūdis tai padarė, bent jau pradėjo, sulaužė grotas primestas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms tautoms.
Prisiminkime, kurie tada jau gyvenome. Sužinokime, kurie dar negyvenome, o dabar dairomės ir norime žinoti. To reikia ypač jauniesiems, kad būtų smalsus ir protingi, gebėtų rinktis, iš kur atėjo ir kurlink eina.
Ištvermės visiems, kurie ištvėrėme ir ištesėjome. Turime Lietuvą, tik baikim savo naujas nesąmones.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.