Galima čia ir savanaudiška grupinio suinteresuotumo veikla, taip pat neveikimas, tad piktnaudžiavimas padėtimi ir nusikaltimas, už kurį Lietuvoje niekas netraukiamas atsakomybėn. Teisingumas būtų viešasis interesas, tačiau šiuo pagrindu situacijos netiriamos, bylų „LR vardu“ nekeliama. Skųskis asmeniškai. Kol pavargsi, numirsi. Procedūros – patyčios.
Gal klystu, tad norėčiau matyti paneigimus, net konferencijas su išvadomis šiuo itin opiu teisinei valstybei klausimu. Ar Lietuvos teismai, pradedant visagalėmis prokuratūromis, gina visuomenę nuo jos institucijų (ir tų pačių teismų) savivalės ir piktnaudžiavimo? Galimai – nelabai, nes „ir be to daug darbo“, o profesionalai prisiekusieji itin įgudę skandinti savo broką.
Didysis pūlinys gana dažnai pratrūksta būtent žemės klausimu. Jau net nejuokinga, kai viršininkija veidmainiškai graibstosi už galvų: ak, kodėl anksčiau niekas to nesiėmė, kodėl netvarkė?
Todėl, kad jūs ir netvarkėt, o tiksliau – „tvarkėt“ savaip, kad priėję prie žemių ir europinių sriautų suskubtumėt kuo daugiau nusisemti. Tam reikėdavo pasidaryti savų priežiūros ir „kontrolės“ institucijų (savivalda!), kuriose padėtis gerai kontroliuojama; o nuolat gerinami įstatymai vis lieka pridraskyti skylių, leidžiančių gudruoliams įžūliai skelbti: „vsio zakonno“.
Kai dabar išgirsti šitą amžiną sukčių arba teisėtų vagių argumentaciją, tai net bloga darosi.
Prisimenu, kai įsisiautėjo valstybės turto „prichvatizacija“, ir turėjęs apsaugoti Pirminio privatizavimo įstatymas („niekas – ne pagal šį įstatymą!“) ramiai ilsėjosi neotarybinės jurisprudencijos sandėliuke. Viešpatavo LDDP. „O mes to įstatymo nelaužom, tik nenaudojam, valstybės turtą semiam kitaip.“ (Seimas, 1993) „Pakanka“ įmonių įstatymo, ir panašiai. Pastumdei, pastumdei akcijas, ir žiū, jau dauguma privačių. Zakonno. Pasiėmei kokią didoką įmonę, kokį daugiaaukštį viešbutėlį.
Pasidarydavo ir „įstatymų“ pagal reikmę. Antai pasiūlė ir priėmė 1993 m. M. Pronckaus idėją, kad atsiimdamas grąžinamą žemę gali pasikeisti jos vietą. Apsukruoliai, ypač kurie prie valdžios, pasirankiojo derlingesnių arba prie ežero, prie upės, sujaukė normalią restituciją, o paskui paskelbė (ir ligi šiol), kad dėl tos maišaties ir neteisybių kaltas Kubilius.
Žinoma, žemės pavertimas kilnojamuoju turtu (mano žemė iš tikrųjų kitur, bet atsiimu kur man parankiau), buvo tik dalelė visų procesų, kaip valstybės turtas atsidurdavo nebe valstybės rankose. Žemė, plotų plotai, ilgai ir tyčia buvo laikoma „nežinia kieno“.
Opozicijai pavyko iškelti tokios prichvatizacijos praktikas tautos referendumui, surinko daug parašų; nomenklatūra totaliai priešinosi. Ji pasitelkė net aukščiausiąjį valstybės asmenį, nepasivaržiusį stoti (prieš įstatymą!) saviškių intereso pusėn. „Šiukštu nebalsuokit už!“ – skambėjo valingas balsas iš didelio televizijos ekrano. Ir liaudis pakluso, įstatyminės galios balsų pristigo. „Laimei, tas referendumas žlugo“, dar visai neseniai viešai pasidžiaugė Česlovas Juršėnas.
Žeme, žeme... Visai netrukus paaiškėjo dvi politinės linijos neteisėtai atimtos žemės grąžinimo klausimu. Viena – grąžinti daugiau ir greičiau, tegu žmonės dirba savo žemę. (Ministras R. Survila gali prisiminti 1992 m. pastangas.) Kita – „grąžinti“ kuo lėčiau ir mažiau, prasimanant šimtus kliūčių. Teisėti savininkai, paversti „pretendentais“, tikriausiai dar prisimena savo eldėdėpinius kančių kelius. Ne Sibiruose, ne, jau nepriklausomoj Lietuvoj.
Lietuvos narystė ES atvėrė veikėjams naujų galimybių: pelnytis ne iš darbo, o iš apsukrumo. Išmokos! Naujasis laisvųjų agrarininkų apsukrumas reiškėsi ir senų įgūdžių, sukauptų parazituojant kolūkinėje sistemoje, pritaikymą. Kur? Didžiajame ES kolūkyje. O jei žemė nebepriklauso valstybei (valdžios uzurpatoriams), ji išlaisvinama iš nacionalizacijos ir gali būti įgyjama, tai kieno ji?
To, kuris įsigijo arba atgavo, pasitvarkė, pasičiupo, priglaudė. Pasitvarkymo būdų radosi milijonas.
Prisimenu specialius atvejus – naujojo nežmoniškumo pradžią.
Sugrįžęs tremtinys, kiek prakutęs, nori nusipirkti parduodamą buvusią gimtinę – tėvų sodybą. Ė, tu iš kitos parapijos! Jokių išimčių, pirmenybę turi vietinis naujasis kaimynas. Konsolidacija aukščiau visko. Širdies skausmui esama skysčio.
Jau neprisiminkim, kaip naujieji sėkmingi ūkininkai, tinginių pravardžiuojami „buožėmis“, rasdavo po nakties ganykloje išžudytus galvijus.
Taip gi fonas aptariamoms paveldėtosioms problemoms.
O dabar šoktelkim į labai įdomius 2014-uosius. Baigiasi 10 metų lengvatinis laikotarpis, įsigalios Europos teisė. Europos Sąjungos, ne atskiros valstybėlės, žemės rinka. Lygios europiečių teisės įsigyti žemės ir ūkininkauti. Olandas galės nusipirkti sklypą ir auginti tulpes, o ne Sosnovskio barščius. Tačiau taip gali rastis paklausa, pakilti sklypų kainos. Ligi šiol supirkinėjusiems pusvelčiui tai negerai. Kyla revoliucija, klastingas referendumas, kaip patriotiniais sumetimais išstoti iš Europos Sąjungos. Šalin užsieniečius.
Būtume buvę pirmieji, pralenkę net britus.
Lietuvos Sąjūdis ir Tėvynės sąjunga nejučiom atsidūrė europinėse-antieuropinėse politinėse kovose. O jos atskleidė begalinį Lietuvos juridinį chaosą ir apsileidimą (jeigu tik).
Leisiu sau kai ką pacituoti.
„... dabartinė ekonominė emigracija ir tėvų kapų praradimas – jei kam tai priimtina – savo noru. – Kur tariamų „žemės gynėjų“ šūksniai: neišvažiuokit! Kurkit šeimas, užpildykit mokyklas! – Tyla.
Gal jeigu išvažiuoja parduodami nugriautiną tėviškę Tautos latifundininkams, tai dramos nėra? Aš manau, kad yra. Bene didesnė, nes anų tremtinių žemė likdavo jų širdyse.“
„Dešimčiai metų buvom išsiderėję išimčių – išlygų, kad mūsiškiai stambėjantys žemvaldžiai galėtų nusipirkti [=susipirkti] siūlomą žemę pigiau, be europinės konkurencijos (nors parduodančiam valstiečiui ji kaip tik būtų naudinga).“
„Galų gale, Sąjūdis davė aiškų signalą: dar yra laiko priimti įstatymus, kad, pavyzdžiui, žemės pirkimas pasislėpus, ne savo vardu, o per statytinius, būtų negaliojantis. Tas klausimas iš karto būtų aiškiai sureguliuotas ir nesklistų jokio bauginimo, kad negeros jėgos per kažką, per kažkokius papirktus vietinius supirks Lietuvos žemę.“
„Tikriausiai rašomasi už idėją – neleisti parduoti žemės Europos užsieniečiui. UABui, kurio akcininkai nors iš Senegalo – labai prašom, tik suspėkit. Pranešama, kad jau gruodžio mėnesį vyko didžiulis šventosios žemės pardavimas nežinia kam. Gaištame laiką patriotinėms aistroms, užuot nedelsiamai priėmę, pavyzdžiui, Žemės fondo viešumo įstatymą. Spekuliantams jis nepatiktų, esamoji padėtis iškiltų į viešumą, todėl geriau yra nukreipiantis dėmesį triukšmas.“
„Sakykit visiems, kad reikia arba reiktų neparduoti, ir aš jums pritarsiu. Neparduokit, žmonės! Jokių įsakymų parduoti nėra ir nebus. Bet parduodančiam sklypo savininkui nereikia visko uždrausti, veikiausiai skatinant pardavimą tik didžiajam Lietuvos dvarininkui. [...] Supraskit, svarbiausia – kad žemės dalykai bei jausmai, tai sėkminga uždanga prakišti santvarkos perversmą ir įvesti numatytą valdymą populistiniais referendumais.“
Nuo to perversmo pavyko apsiginti. Žmonės išgirdo, susiprato, nebalsavo. Bet nuo „grynai ekonominių“ žemės konsolidatorių – vargu. Tęskit, vyrai. Už Lietuvą! Net politinio perversmo užmačia liko nepasiekusi ikiteisminio tyrimo stadijos.
Ankstesnės citatos – iš mano knygelės „Lietuvos perspektyva“. 2014“. Recenzijų nepastebėjau nei „Valstiečių laikraštyje“, nei „Lietuvos ūkininke“.
Berods, atkurtoj nepriklausomoj Lietuvoj bujoja naujas verslas – įstatymų apeiga. Nuo anos prichvatizacijos eros. Gal yra net įsimiklinusių kontorų. Kreipkis, interesante, paaiškink savo geidulius, ir specai sutvarkys, kad būtų „vsio zakonno“. Galima ir į Seimą ateiti su pageidautinos įstatymo spragos užsakymu. Pavyzdžių rastume. Kai įstatymų leidėjas Seimas tyčia juos kiurdo, visada verta pasidomėti, kas ten manipuliuoja (kartais A. Skardžius, P. Gražulis), kieno ausytės kyšo.
Bet juk buvo pastangų lopyti spragas, tvarkyti neveiksnias priežiūros sistemas, kad bent negausėtų keistuolių teatro sandėliukas su užrašu: „nevykdomi įstatymai“. Tai yra, paniekinti įstatymai ir paniekinti žmonės, kurių šalis virsta godžių plėšikų gauja. Besirūpinantieji stabdyti emigraciją, pažvelkit į nelaimę ir šiuo kampu. Turime net partiją juokingu pavadinimu „Tvarka ir teisingumas“, bet neturime rūpesčio tokiais dalykais.
Taigi 2014 metai, Lietuvos Sąjūdžio nerimas ir iniciatyvos, parlamentinės opozicinės partijos TS-LKD veiksmai. Kai kurios tada svarstytos nuostatos dabar skambėtų skaudžiai. Užtat aiškiai!
Neteisėtai prisisavintos žemės sandoriai naikinami; tad visas perviršis – asmeniui arba šeimai per 500 ha – grįžta valstybei. Toks įstatymas, broliai latifundininkai, juk žinojot, kad jį pažeidžiat. Jei kišot dar ir kyšį – jūsų antrinė problema.
Lietuvos žemių kadastruose pasigesdavome vienos kategorijos – tai pilkžemis. Pilkoji zona. Niekieno žemė.
Atrodydavo, net pagal kažkokią Konstituciją to negali būti. Visa žemė yra arba valstybės, arba privati. O privati, tai turinti savininką. Žinoma, viešą savininką. Slaptų savininkų neturi būti, nebent... kam nors tai velniškai patogu. Slaptinių sandėriai.
Ir metų metais nustebdavai žmogus, kiek dar daug visokio pilkžemio. Antai „grąžintina“ žemė – bet vis dar negrąžinta. O kol negrąžinta, ji kieno? – To, kuriam dar negrąžinta, juk taip turėtų būti. Ne, jis tik pretendentas. Toliau. Kas ir ką su ja tuo laikotarpiu daro? Valdo, naudoja, naudojasi, turi naudos. Kas? Berods, ponia „valstybė“. Prisimenam, darbo liaudis, gerianti šampaną per savo atstovus. Ar ji moka ką nors tam vis neatgaunančiam kumečiui?
Jei ne, tai gal poniai apsimoka turėti naudos kuo ilgiau, negrąžinti kuo ilgiau. Tegu nusivilia, nusigeria, išsitremia. Jeigu buvo kitaip, gal paaiškinkit, ponia, per savo agrarininkus. Bevaldant pilkžemius pasitaikydavo ir ciniškai nusavinti, valdytojas turi daug svertų.
Dar viena mūsų juridinė gudrybė, tai susigrąžinimas ne žemės (!), o teisės į savo žemę. Lyg ją anie bolševikai būtų teisėtai atėmę; dabar, žiūrėk, gal atsiimsi nors teisę, o gal ir ne.
Tad „valstybės naudojama“ žemė – kieno ji? Ar ilgai pilkuos? Tau rodyte rodo, kad vis tiek ne tavo. Atgavęs galų gale „teisę“, ne žemę, verčiau parduok tą savo teisę, vis kokią kapeiką gausi.
Padėtis ligi šiol galimai palanki žemių susipirkimui. Lyg tęstųsi kolūkių išsidalinimas per talonus. Gudruoliai išmonydavo čekius už niekus, o tu, žmogeli, laisva valia likai be nieko.
Pamačijo ir Europos Sąjunga, siūlydama pinigus už dyką, kad tik nedirbtum savo žemės. Stambinkim plotus, rodikliai – svarbiausia. Šeimos ūkio politika atrodė teisinga, bet latifundininkams jos nereikėjo. Mąstantys apie šalį įvedė žemės valdoms įstatyminę 500 ha ribą, o mąstantys apie kišenę sprendė įstatymų apeigos problemą (žr. anksčiau).
Vis dėlto kaupdavosi skaidrumo, sąžiningumo ilgesys. Tais 2014-aisiais, prie kurių vis grįžtame, atkakliai siūlanti Žemės fondo viešumo idėją ir įstatymą Tėvynės Sąjunga pagimdė net projektą.
Sėdėdamas opozicijoj, gali tik siūlyti. Įregistravęs gali laukti ant marių kranto, kada valdantieji teiksis pasvarstyti. Jeigu jiems netinka, tai netrauks nė į darbotvarkę.
Pažvelkim, kokį Žemės įstatymo papildymo projektą TS-LKD Tarybos pavedimu buvo parengę Č. Stankevičius, K. Starkevičius, S. Šedbaras.
„Žemės informacinės sistemos specifinė paskirtis – vykdyti specialiai reguliuojamos žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės monitoringą ir užtikrinti jos fondo viešumą: tvarkyti ir teikti visuomenei aktualią informaciją apie kiekvienos Lietuvos savivaldybės teritorijoje Lietuvos ir užsienio fizinių bei juridinių asmenų privačios nuosavybės teise įsigytus žemės ūkio paskirties žemės sklypus pagal atskiras Lietuvos, Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Lietuvos transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių asmenų kategorijas, žemės valdų dydžius ir atskiro įstatymo nustatytas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas bei kriterijus.“
Sklypai ir dydžiai, vieši savininkai. Beliktų įtraukti miškus ir ežerus. Tai būtų drausminę gudragalvius, išryškinę apsimestinius sandorius, skatinę pasitikėjimą savo valstybe. Rengėjai tikėjosi, kad pavadinę kitaip – informacine sistema apie žemę, – gal prastums bent į Seimo debatus. Užmirškit.
Valdžia nesavanaudiškai panaudojo išmėgintą laidojimo mechanizmą – Seimo juridinį departamentą – ir toliau žengė kaimo likvidacijos keliu. Opozicija nebepramušė kolūkinių socdemų betono. Dar po dvejų metų šie vis dėlto žlugo.
Dabartinė Seimo sankloda, kurioje kertasi pozityvūs antialkoholizmo mostai prieš girtuoklystę ir latifundininkų dvaro interesai susirinkti žemes, galėtų būti palankesnė bent susižinojimui, kur kieno žemė. Grįžtame prie Žemės fondo viešumo įstatymo įveikdami galimą interesų konfliktą. Ir dar liaukimės dūsavę, kodėl nėra įstatymo, įpareigojančio laikytis įstatymų.
Reiktų visai nedaug: tik rasti bendrą kalbą dėl mūsų bendros žemės, atsisakyti godulio ir veidmainystės.
„Galėtų būti Lietuva
kaip mūsų slėnių lelija
galėtų šviesti mums gražus
arimų ir žvaigždžių dangus
juo skrietų žirgas, ne arklys,
jei ne besaikis godulys.“