O politikoje, kuri yra valstybės reikalai?
Žengiame į didelių šurmulių žadančius 2020-uosius.
Kol kas yra gerų naujienų, bent jau taip iš aukšto autoritariškai skelbiamų.
Vėl turim ( veikiau: Aš vėl turiu) daugumą! To pasiekta perstumdant ir pervardinant Seimo frakcijas. Rinkimų nereikėjo, gal būtų taip gerai neišėję.
Iš to – net kelios gerovės. 1) nereikės keisti valdymo politikos; 2) gal pavyks baigti turgelį dėl postų; 3) galimai atsiimti valsčiaus labui Klaipėdos uostą); 4) sulipdyti popierinę nacionalinę švietimo politiką (nors seniai galima buvo šoktelti į Estiją ir pasidomėti, kaip jie ten pasitvarkė).
Pirmoji gerovė. Būtų reikėję pereiti į susitarimų politiką (ne visiems tai sekasi), o dabar mėginsim likti su valstietiška diktato politika. Paklusni ir pamaloninama dauguma, tai valstybės pagrindas. Nekintamo, jau įprasto valdymo ramovė dar bent vieneriems metams. Emigracijos paskata, be kitko.
Antroji gerovė. Galgi jau pavyks pabalsavus atimti seniai parduotą kėdę iš nepaklusnaus V. Pranckiečio, atiduoti kantriam kolegai Gediminui. Toks portfelių „dylas“ atrodys kaip kultūros komiteto pergalė. Juk negerai, kai antroji šalyje pareigybė nėra partijos kontroliuojama, kai žmogus atskaitingas tik Seimui, tik savo sąžinei.
Trečioji gerovė. Be komentarų (žr. anksčiau; Roko klaidas reikia taisyti).
Ketvirtoji gerovė. Užuot liaudies švietimo – bus to švietimo bei ugdymo darbo grupė. Socialdemokratų tradicija. Sudaryti bent grupę, kad nereiktų ko nors daryti.
Trijų „K“ Seimo valdžia (Karbauskis-Kirkilas-Kamblevičius) turės užtikrinti, kad ir toliau būtų nesprendžiamos pamatinės problemos. Tai nusivylimas valdžia, pesimizmas, piliečių nenoras gyventi Lietuvoje ir apskritai. Seniai laikas kurti laužus ir kviesti tebemąstančią tautos mažumą taikos pypkei, egzistenciniam pokalbiui: ar būsim?
Kas iš to, kad vėpsom kaip tuštėja mokyklos, klesti drg. Sosnovskio barščiai, miškų iškirtpardavimas ir afroazijatiškas kiaulysčių maras?
Būtina antroji posovietinio Lietuvos gyvenimo pertvarka – po 30 metų vilties.
Kvieskime vieni kitus... emigruoti į geresnę Lietuvą! Ne Airijoje, Ispanijoje, Okeanijoje, bet pačioje Lietuvoje. Tai gerokai kitoks uždavinys negu perkelti vieną ministeriją į gretimą miestą ar nukabinti lentelę su kam nors abejotina pavarde. Reiktų nukabinti daug lentelių nuo dabartinių kabinetų. Susiimti rankomis kaip tada.
Iš kur mums resursų, rezervų? Tik apsidairykim. Mano ketverių metų provaikaitė trumpai pasakė, ko ji nori. Į mamos diplomatinį manevrą – „gerai, pasitarsim“ – mažoji ramiai patikslino: „aš jau pasitariau“.
O sukilę Europos ir pasaulio moksleiviai, kurie dar nebalsuoja, bet gatvėje jau balsuoja!? Regis, tie pasitarė.
- Ei, tėvuliai motulės, mes nenorim, kad jūs prapiltumėt šį užterštą pasaulį – mūsų ateitį – dėl savo reitingų, indeksų, korporatyvinių pelnų ir karo nesąmonių! Atsikvošėkite!
Pirmyn, sukilėliai!
Jei kai kurie Lietuvos moksleiviai mano, kad užaugę išvažiuos ir apsisaugos nuo globalių katastrofų, jie klysta. Apginkim savo šalį.
Lietuva turi dar ir ypatingą, šaukte šaukiantį, pamatinį savo būties klausimą. Tai Astravo niekšybė.
Užvarė mums deržavos kerštą už 40 km. nuo Lietuvos sostinės. Kai Briuselio ar Liuksemburgo šefas atsainiai mosteli į prancūzišką branduolinę jėgainę už jo lango, galėtume paklausti: tai tu leidai? Ar tavęs klausė?
Mūsų tikrai neklausė, ir mes to neleidom. Čia jau skirtumas. Be diskusijų. Mes norim gyventi ne po „Rosatomo“ giljotina. To paties Kremliaus, kuris ką tik išsprogdino branduolinę votį Sibiro šiaurėj ir atsainiai atrėžė skystančiai Europai: „Mes neprivalom dalytis informacija“.
Ir patarnaujantis Kremliaus dvarui „batka“ pasakys Lietuvos kaimynui tą patį. Juk būtent ir sako dėl savo astravinių avarijų. Agregatas nudribo – „valstybės“ paslaptis!
Nusipirkit keletą tonų jodo, broliai lietuvisai.
Žinoma, būtina radio-ekologinė savigyna. Tai tarptautiniai Neries ir gruntinių vandenų, oro, kelių (dulkių) monitoringai, nes tas mėšlas sienų nepripažįsta.
Tačiau patirsime ir diplomatinio mėšlo. Užgrius mus net europiniai prievartavimai sudarinėti popierinio „saugumo“ sutartis, įteisinančias giljotiną virš Vilniaus, ir atšaukti principinį pasipriešinimą šiam neleistinam projektui. Toje geografinėje ir seismologiškai pažeidžiamoje vietoje, kurią pats Kremlius paskyrė, dar su „Rosatomo“ darbų kultūra, negali būti jokio saugumo.
Vienintelė Lietuvos pozicija, kuri turėtų tapti ES pozicija, būtų reikalavimas stabdyti BAJ statybą ir kelti į atokesnę vietą, gal Mogiliovo srityje. Kaštai? – jokie pinigai nebus didesni už lėtinio naikinimo ir katastrofos likvidavimo kaštus. Ne vien Lietuva turi išpirkinėti ES naivumo klaidą, bet visa ES.
Kas nors tesiryžta kilsterėti užsienio reikalų užpakalį ir fanatiškai arti Briuselyje, Vienoje, Niujorke. Jei ne anksčiau, tai dabar. Branduolinė agresija, nors ir hibridinė ar sulėtinta – vis vien yra hibridinė branduolinė.
Su Minsku, kaip ir dėl jo ukrainietiškų „susitarimų“, nėra apie ką kalbėti. Kaip ir Kijevui su Luhansku. Ne subjektai. Iš Minsko tik žiūrės, kaip tęžta „mužiko Žemaičių ir Lietuvos“ nugarkaulis.
Tokie tat orai.