Dalyvavo dabartiniai šalies vadovai, dvasiniai ir pasaulietiniai, ir daugybė piliečių, kurių Lietuvoje vis dar yra.
Tiesa, daugybė – tai vizualus įspūdis, kontrastingas pastarojo meto agoniškai abejingybei, bet ne šimtai tūkstančių, kaip būtų buvę didžiojo Sąjūdžio laikais. O, jeigu tada! Bet reikėjo dar augti, subręsti ir atrasti.
Vienas vaikų rašytojas ir dramaturgas pastebėjo, kad Lietuva dar nesubrendusi suvokti, kokią turėjom progą ir kokia praleista galimybė. Būtent, net Mokytojo dieną nesuvažiavo Lietuvos mokytojai ir mokiniai (jei būtų bent kumštelėti Švietimo ministerijos) atsisveikinti su žuvusiu didžiu mokytoju ir tautos ugdytoju, kaip yra verta ir teisinga gyventi.
Tiesa, tai daryti galima dabar. Tegul keliauja žygeiviai iš visų Lietuvos mokyklų į Antakalnio kapines Vilniuje, su dabartiniais mokytojais, jei nepaskendę reforminėse algų kalkuliacijose, ar be jų. Yra didesnių dalykų, jei norėtume būti didesni. Keliaukite, laisvųjų karta, ne į Anglijas, o į Antakalnį.
O dabar apie spalio šeštosios įvykį.
Daugel krito sūnų, kad Lietuva būtų. Daugel krito, kaip tų lapų rudens; okupanto talkininkas jau džiūgavo, kad Lietuvos nebėr, Lietuva – SSSR; svetimam viršininkui švietė istorinis tikslas: „Lietuva be lietuvių“; parsidavėliai trėmė pasmerktus tautiečius į svetimas tolybes už Uralo žemės galo ir be teisės grįžti. Šalin tauteles, tegyvuoja vieninga, didi „sovietų“ tauta!..
Bet Lietuva išliko, kėlėsi ir nūnai garbingai laidojo savo kovų vadą. Lietuva yra.
„Sulūš tavo peiliai, pats tu teksi eilei“ – anot Antano Baranausko biblinės pranašystės senajam šiaurinių gudų carui.
Dabartiniai carai nepraleido progos dar sykį išsipurvinti kreiva meile smurtui ir neapykanta laisvei. Tiek tesugeba, vargšai, vis teigdami šią savo liūdną tapatybę. Būtent Vanago laidotuvių proga, todėl jos tapo ir tarptautiškai pamokančios.
Ačiū laisvės mokytojui.
Šmeižtą jo ir Lietuvos adresu derėtų valstybiškai protestuoti, pavyzdžiui, diplomatiniu demaršu.
Tepasisako piliečiai kandidatai į prezidentus.