Žingsnį Seimas žengė, bet pratrūko pūliniais. Ėmė mėtytis frazėmis, kaip kad „tai yra lūžio taškas, mes šiandien renkamės, kokią valstybę norim įsivaizduoti: ar teisinę, ar laukinių vakarų, ar tiesiog narkotikų liūne paskendusią.“ Tai Remigijaus Žemaitaičio pareiškimas.
Dar riebiau spjovė Mindaugas Puidokas: „Tai – satanistinė Laisvės partijos dovana Lietuvai šv. Kalėdų proga.“ Kitas Seimo narys, Andrius Mazuronis, teigė, kad „pritarus pataisoms, žodžių junginys ‚surūkykime po suktinę žolės‘ taps jaunimo gyvenimiškos filosofijos keitėju.“
Lyg projektas, kurio esmė – mažo kiekio suktinės turėjimą perkelti iš Baudžiamojo kodekso į Administracinių nusižengimų kodeksą, pakeis tą gyvenimą, kuris vyksta už Seimo sienų. O Saulius Skvernelis dalijosi prisiminimais, kurie neturi nieko bendro su tuo, kas svarstoma Seimo salėje: „<...> aptvėrus taborą jie, kaip zombiai, šliaužė mirdami tos savo dozės.“
Anksčiau Lietuvos politikus buvo galima padalyti į tuos, kurie į sovietmetį žiūri su nostalgija, ir tuos, kurie jame aiškiai matė okupacinio režimo primestas taisykles. Ši skirtis, panašu, po truputį nyksta vis didėjant istorinei distancijai.
Ukrainos karas naujos didelės skirties politinėje sistemoje nepadarė – pas mus vis dar sunku rasti rimtų politikų, kurie šiandien drįstų viešai pasakyti, kad „su Rusija po karo reikės draugauti“ ar panašius žodžius. Pavyzdžiui, Latvijoje tai daug labiau matoma.
Ekonominė politika pastaruoju metu irgi tokių gilių skirčių nesukūrė. „Covid-19“ metas buvo stiprios valstybės metas, kur visi daugiau mažiau, išskyrus radikalius anarchistus, suprato, kad pandemijos metu valstybė turi priimti sprendimus ir įsipareigojimus, siekdama, kad individo laisvė būtų apskritai išsaugota ateityje.
O štai kanapės sugeba tą takoskyrą įžiebti. Nors daugybės institucijų, su priklausomybėmis dirbančių organizacijų laukiamą ir palaikomą projektą pasirašė ne tik Aušrinė Armonaitė, bet ir Gabrielius Landsbergis, Julius Sabatauskas ir kiti, jis vadinamas Laisvės partijos, narkobaronų ir satanistų projektu.
Baudžiamasis kodeksas yra ultima ratio priemonė, naudojama tik tada, kai siekiamo rezultato neįmanoma pasiekti jokiomis kitomis priemonėmis. Tiek daugybė Lietuvos teisėjų, tiek Pasaulio sveikatos organizacija aiškiai sako, kad baudžiamieji įstatymai ir draudimai už disponavimą nedideliu kiekiu kanapių yra perteklinė priemonė. O ir apskritai – bausmės tarp skirtingų nusižengimų teisei turi būti subalansuotos. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkas Skirmantas Bikelis yra sakęs, kad „iš įstatymuose numatytų baudų dydžių panašu, kad 10 gramų kanapių sau parūkyti turėjimas kelia tokį pavojų, kaip 400 miesto gatvėmis kaip be galvos lekiančių vairuotojų.“
Tačiau argumentai kukliai pasislenka į antrą planą, kai Seime užsižiebia politinė diskusija. Ji užveda aštrias diskusijas ir frakcijose, kuriose dažnai priverčia jų vadovus kapituliuoti, eiti į laisvą balsavimą, kurio rezultatai – neaiškūs ir įtempti. Kodėl?
Įtakos turi savivaldos rinkimai, nes lietuviškam kontekstui patinka politikai, kovojantys prieš „narkobaronus“, įspiriantys gėjui ir neklausiantys savo žmonos sutikimo seksui.
Žinoma, kad norisi testuoti valdančiosios koalicijos tvirtumą ir Laisvės partijos kantrybę. Kuo daugiau kraujo – tuo „įdomiau“ Seime.
Bet esminė varomoji jėga yra tarp politikų paplitęs noras rasti kažkokią kovą, kurioje būtų galima nugalėti priešą ir savo pergalę parduoti rinkėjui. O jei priešo nėra arba sunku imtis kokios rimtesnės problemos sprendimo, priešą galima susikurti pačiam, uždėti jam narkobarono kaukę, pridurti apie kontrabandos aktualijas, gal net ginklų prekybą, ir stengtis šią kovą pristatyti kaip laimėjimą.
Didžioji šios strategijos bėda yra ta, kad ji – ne neteisėta, bet neteisinga. Neteisinga tų žmonių, kurie negali narkotikų problemų spręsti humaniškai, įrodymais pagrįsta politika, kaip sprendžia daugelis kitų Vakarų šalių, atžvilgiu. Neteisinga, nes ji iš esmės atitolina mus nuo tikslo, kad Seimu kada nors bus pasitikima labiau kaip prasmingų diskusijų vieta.
Šios strategijos išprovokuota diskusija žvelgiantiems giliau parodo labai daug: kiek partijos yra linkusios laikytis savo programų, kiek sugeba susitarti savo frakcijose dėl argumentuotos pozicijos, kiek stiprybės turi politiniai lyderiai imtis sklaidyti nebūtus pramanus šio projekto atžvilgiu.
Narkotikų kontrolės politika turi būti sisteminė, nukreipta į prevenciją ir gydymą. Šiandien jau turime tam paklotus pamatus – situacija nėra tokia, kokia buvo iki 2017-ųjų, kai „valstiečiai“ pasiekė, kad už suktinės turėjimą būtų grūdama į areštinę. Kontrolės politika yra vis labiau orientuojama į visuomenės sveikatą. Papildomą finansavimą priklausomybių gydymui ir prevencijai, kurie būtini sėkmingam dekriminalizacijos procesui, naujos kadencijos Seimas skyrė jau kelis kartus. Sveikatos apsaugos ministerija psichikos sveikatos aktualijoms skiria didelį dėmesį.
Tad šie prieš tariamus priešus kovojantys politikai, matyt, dar nesupranta, kaip rimtai ateities kartos juoksis ir šaipysis iš įraudusių veidų ir nesąmones kalbančių burnų, diskutuojančių dėl to, ar reikia mažo kiekio kanapės klausimą iš Baudžiamojo kodekso perkelti į Administracinių nusižengimų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.