Vytautas Mitalas. Matematikos žinios, kaip nacionalinio saugumo klausimas

Iš įpročio užsienio investuotojams dar prisistatome kaip talentų šalis, tačiau šio šalies privalumo gali nelikti, jei ir toliau abiturientus laikysime pakabintus tarp nenuoseklaus mokymo mokykloje ir tikrai ne brandą tikrinančių brandos egzaminų.

Situacija klampi, o pokyčiai, keičiant ugdymo turinį, tikrai ilgai užtrunka. Visgi čia reikia prisiminti formulę, kuri naudojama tokius komplikuotus siūlų kamuolius išrišti: pasakyk, ką darysi – padaryk, pasakyk, kad padarei. Ir taip turi kartotis tol, kol situacija ims taisytis. Viešai, aiškiai, visuomenei suprantamu būdu. Deja, tiek brandos egzaminų evoliucija, tiek turinio atnaujinimas skendi migloje ir iki galo nėra aišku, kokių tikslų siekdama Švietimo mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ar Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) inicijuoja tam tikrus veiksmus.

Tai yra geras to, ką Ch. Lindblom dar 1959 m. pavadino „kapanojimųsi“ (angl. muddling through), pavyzdys. Be aiškaus problemų apibrėžimo, be aiškios strategijos, kaip tas problemas spręsti, kiekvienas biurokratas, tarnautojas ar švietimo funkcionierius tiesiog daro tai, ką sugeba, kad išsikapanotų. Taip ir kapanojamės, ekspertai sako, jau kelis dešimtmečius.

Kreipiausi į Švietimo, mokslo ir sporto ministrę siūlydamas sprendimus, kurie situaciją ilguoju laikotarpiu keistų iš esmės. Gerai yra tai, kad ministerija pripažįsta krizinę situaciją ir atmeta idėjas atsisakyti patvirtinto plano, kad matematikos egzaminas būtų privalomas slenkstis stojant į universitetą. Matematinis raštingumas, abstraktus mąstymas šiandien būtinas iš esmės visur. Visgi nerimą kelia svarstymai grąžinti lengvesnį egzamino variantą – tai leistų prasčiau matematiką suprantantiems gauti geresnius skaičiukus, tačiau iš esmės problemą paliktų užmaskuotą, tačiau neišspręstą.

Matematikos, kaip ir kitų dalykų, žinių gerinimo lygčiai reikalinga valia, koncentracija į esminius dalykus ir aiškus teisingų veiksmų algoritmas.

Pirma, turime siekti didesnio progreso plėtojant švietimo duomenų analizę – duomenimis grįstas, individualizuotas mokymas, mokslininkų siūlomi sprendimai yra tai, ko reikia, kad išvengtume tokių abstrakčių frazių kaip „šiuolaikiniams mokiniams netinka pasenę mokymo būdai“. Visuomenė turi žinoti atsakymą, ar dabartinę ministerijos vadovybę tenkina iš kelių skirtingų darinių sulipintos Nacionalinės švietimo agentūros veikla. Nuo NŠA, įtraukiant įvairiausius išorės ekspertus, ir turi prasidėti rimta, duomenimis ir užsienio patirtimi grįsta švietimo padėties analizė ir konkretūs siūlymai sprendimų priėmėjams.

Antra, perkurti mokymo programas, neatliepiančias šiuolaikinių mokinių poreikių. Ir čia matematika – dėlionės dalis. Gilios problemos ir stereotipai kamuoja lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ir kitas programas. Tai iliustruoja ir dėl jų vis įsiplieskiantys skandalai. Vyriausybės programoje, Laisvės partijos siūlymu, atsirado siūlymas inicijuoti daugiametes stiprių skaitymo ir matematinių gebėjimų skatinimo programas, apimančias ankstyvojo ugdymo ir bendrojo ugdymo grandis. Visko daryti vienu metu nepavyks, todėl politinis dėmesys šioms dviems sritims labai reikalingas.

Konkrečios, su tarptautinių partnerių pagalba parengtos, į tikslus orientuotos programos padėtų koncentruoti politinį dėmesį bei turimus resursus tarp skirtingų valstybės institucijų lygmenų ir sudarytų prielaidas gerinti skaitymo bei matematinių gebėjimų rezultatus, matuojamus tarptautinių tyrimų rodikliais.

Trečia, rezultatai kalba patys už save – didmiesčių mokyklose matematikos egzamino neišlaikė 27,7 proc. mokinių, kaimo vietovėse – 40,1 proc. mokinių. Jungtinių klasių, mokyklų dėl pačių mokyklų, o ne dėl mokinių turi nelikti ne kažkada, o dabar. Kiekvienas mokinys, nepaisant to, kur jis gyvena, turi teisę mokytis geriausiomis sąlygomis, o ne ten, kur negali nei dalyko lygio pasirinkti, nei yra į ką atsiremti ir lygiuotis, kai mokslai nesiseka. Gaila, kad buvo nusileista, ir jungtinės klasės, nors ir nedideliu procentu, išliks dar kelis metus horizonte. Tą reikėjo kuo skubiausiai užbaigti.

Vis dėlto, kaip besuktum ir bevyniotum – svarbiausias šioje lygtyje yra mokytojas. Mes, žinoma, nepavargstame iš mokytojų tikėtis blizgančių mokinių rezultatų, kaip ir mokytojai nepavargsta tikėtis to žadamo individualaus palaikymo, kokybiškų programų, nuolatinio tobulėjimo kaip duotybės, o ne priespaudos, už kurią turi atsiskaityti. Na ir, žinoma, padorių atlyginimų. Kad ir kiek daug kartų ši mintis girdėta, vis dar aktuali.

Taip, atlyginimai auga. Tačiau oficialiai deklaruojamas augimas vis dar slepia kelias ypatybes – dažnas mokytojas priverstas savo atlyginimą užsidirbti per kelias mokyklas. STRATA skaičiavimais, visu darbo krūviu vienoje mokykloje 2020 metais dirbo 56 proc. mokytojų. Darbas keliose įstaigose situacijos negerina. Ypač menkas pradžios atlyginimo slenkstis atbaido jaunuosius mokytojus rinktis darbą su vaikais klasėse.

Nenuostabu, kad Vilniaus savivaldybė, apklaususi mokyklų vadovus sužinojo, kad iš visų dalykininkų, šiuo metu pensinio amžiaus daugiausiai dirba būtent matematikos mokytojai, ir daugiausiai matematikos mokytojų taps pensinio amžiaus per artimiausius trejus metus. Jei anksčiau sakydavome, kad mokytojų trūkumas ateities problema, šiandien susiduriame su ja visa jėga.

Jei norime kokybiško švietimo, į jį turi ateiti aukštos kvalifikacijos žmonės. O jie atsiras tik tuo atveju, jeigu darbo rinkos kontekste jiems bus pasiūlyti konkurencingi atlyginimai lyginant su kitomis alternatyvomis. Be reikšmingo mokytojų atlyginimų pakėlimo naujų gabių žmonių į mokyklas nei pritrauksim, nei išlaikysim, nes idealizmas yra nuostabi, bet laiko eigoje blėstanti savybė. Partijų susitarime dėl švietimo, kurį Laisvės partija labai remia, numatyta, kad mokytojų atlyginimas negali būti mažesnis nei 130 vidutinio darbo užmokesčio. Rudenį svarstant kitų metų biudžetą reikės ieškoti galimybių sparčiau didinti švietimo finansavimą.

Tuo pačiu, turime pasekti tais pavyzdžiais, kurie veikia. Štai Suomijoje ir Australijoje geriausi mokytojai savo laiką skiria ne tik dalyko mokymui, bet ir platesnei veiklai – pavyzdžiui, tampa savivaldybės ar net valstybės lygio matematikos reikalų koordinatoriais, turi savo komandą ir dirba su konkrečia matematikos mokytojų bendruomene, kuriai padeda pakelti mokinių rezultatus ir pačių mokytojų kompetencijas, tobulina ugdymo turinį ir metodus. Tai ir patiems mokytojams sukuria prasmingos karjeros perspektyvą, kuri šiuo metu Lietuvoje yra fiktyvi ir niekaip neskatina švietimo pažangos.

Švietimo, mokslos ir sporto ministerija šiuo metu jau yra parengusi preliminarų mokytojų karjeros modelį – jau netrukus Seime turėsime politiškai užtikrinti, kad jis atlieptų šiuolaikinio žmogaus lūkesčius siekti paaukštinimo, gauti daugiau atsakomybės, savo darbe užsiimti prasminga veikla, rodyti iniciatyvą be biurokratinių ataskaitų pildymo ir gauti už visa tai deramą atlygį.

Uždaviniai yra sunkūs, bet įveikiami, jei bus aiškiai pristatomi ir ryžtingai daromi reikalingi veiksmai. Jei to padaryti nepavyks, kryptis liks neaiški, bus kalbama puse lūpų, kapanosimės toliau.